Geležies pasisavinimą organizme gali padėti pagerinti fermentuoti produktai (kiszonkės) ir tam tikri probiotikai – tokią kryptį vis dažniau nagrinėja mokslininkai. Geležis būtina hemoglobinui, kuris perneša deguonį į ląsteles, taip pat raumenų, imuninės sistemos ir smegenų veiklai.
Vienas svarbiausių geležies atsargų rodiklių yra feritinas – baltymas, kuris kaupia geležį. Svarbu tai, kad hemoglobino rodikliai gali būti normalūs, o geležies atsargos vis tiek labai mažos – tai vadinama geležies trūkumu be mažakraujystės.
Tokiam trūkumui gali būti būdingas lėtinis nuovargis, susilpnėjusi koncentracija, mažesnė fizinio krūvio tolerancija, neramių kojų sindromas ar net neįprasti potraukiai, pavyzdžiui, noras valgyti ledą. Šeimos gydytojas Adrianas Krzymińskis pabrėžia, kad šie simptomai nėra specifiniai – jie gali pasireikšti ir dėl kitų priežasčių.
Esant mažam feritino kiekiui, mitybos pagrindas – reguliarus geležies turinčių produktų vartojimas, tačiau svarbu suprasti, kad skirtingos geležies formos įsisavinamos nevienodai. Dėl to reikšmę turi ne vien geležies kiekis lėkštėje, bet ir jos biologinis prieinamumas.
Dvi geležies formos maiste
Maiste aptinkamos dvi geležies formos: heminė ir neheminė. Heminė geležis yra mėsoje, žuvyje ir jūros gėrybėse – ji paprastai įsisavinama lengviau.
Neheminė geležis dažniau randama augaliniuose produktuose ir kiaušiniuose, o jos pasisavinimas labiau priklauso nuo viso patiekalo sudėties. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie renkasi vegetarišką ar veganišką mitybą – geležies kiekio gali pakakti, bet valgiaraštį tenka planuoti atidžiau.
Minima ir svarbi išimtis dėl kepenėlių: jos turi daug geležies, tačiau dėl didelio vitamino A kiekio nėščiosioms jų reikėtų vengti arba vartoti itin atsargiai.
Nors kai kurios sėklos ar grūdai, skaičiuojant 100 gramų, gali turėti daug geležies, tai dar nereiškia, kad organizmas jos pasisavins daugiau nei iš mėsos. Praktikoje lemiamas veiksnys – įsisavinimas.
Kas padeda ir kas trukdo įsisavinti geležį
Vienas paprasčiausių būdų padėti organizmui pasisavinti geležį – geležies šaltinius derinti su vitaminu C. Vitaminas C padeda sudaryti tirpius kompleksus, kurie palengvina geležies įsisavinimą plonojoje žarnoje.
Kasdienėje mityboje tai reikštų, kad prie lęšių, pupelių ar grikių verta pridėti vitaminu C turinčių produktų. Pavyzdžiui, avinžirnių salotos su petražolėmis, raudonąja paprika ir citrinos sultimis geležies pasisavinimo požiūriu būtų palankesnės nei vien avinžirniai.
Kita vertus, net ir gerai subalansuotas racionas gali neduoti laukiamo efekto, jei geležies šaltiniai nuolat derinami su medžiagomis, kurios slopina pasisavinimą. Tarp jų įvardijami kavos ir arbatos polifenoliai, fitatai (jų daug pilno grūdo produktuose, sėklose, ankštinėse kultūrose) ir didesni kalcio kiekiai.
Tai nereiškia, kad būtina atsisakyti kavos, arbatos, pilno grūdo ar pieno produktų – svarbiau jų vartojimą protingai išdėlioti. Pavyzdžiui, kavą ar arbatą rekomenduojama gerti tarp valgymų, darant maždaug 1–2 valandų pertrauką.
Fermentacija, mikrobiota ir probiotikai: ką rodo tyrimai
Fermentacija laikoma dar viena kryptimi, kuri gali būti naudinga: duona su raugu, tempehas ar raugintos daržovės gali turėti mažiau antimaistinių medžiagų, nes fermentacijos metu dalis fitatų suyra. Tai teoriškai gali palengvinti geležies panaudojimą.
Mokslininkai taip pat domisi žarnyno mikrobiota ir konkrečiais probiotikais. Išskiriama bakterijų padermė Lactiplantibacillus plantarum 299v, kuri siejama su galimai palankesniu geležies terapijos toleravimu.
2024 metais „British Journal of Nutrition“ publikuotame tyrime, kuriame dalyvavo 295 žmonės, sergantys geležies stokos mažakraujyste, buvo vertintas geriamųjų geležies preparatų derinys su minėtu probiotiku. Probiotiką vartojusioje grupėje rečiau fiksuotos virškinamojo trakto reakcijos (13 proc. palyginti su 46,5 proc.) ir rečiau nutrauktas gydymas, taip pat pastebėti palankesni kai kurių geležies apykaitos rodiklių pokyčiai.
Vis dėlto pabrėžiama, kad probiotikas nepakeičia nei adekvataus geležies kiekio mityboje, nei gydymo, kai diagnozuojama mažakraujystė. Esant sumažėjusiam feritinui, svarbiausia ne tik „kelti skaičių“, bet ir nustatyti, kodėl atsargos išseko.
Gydytojas atkreipia dėmesį, kad normali kraujo morfologija dar nereiškia, jog geležies netrūksta, o normalus ar net padidėjęs feritinas ne visada rodo geras atsargas – feritinas gali didėti ir dėl uždegimo, infekcijų ar kepenų ligų.
Tarp dažnų feritino sumažėjimo priežasčių minimi lėtinis kraujo netekimas (pvz., gausios menstruacijos ar kraujavimas iš virškinamojo trakto), per maža geležies gausa maiste, pasisavinimo sutrikimai (pvz., sergant celiakija ar kitomis virškinamojo trakto ligomis) ir padidėjęs poreikis.
Tekste taip pat primenamas hepcidino vaidmuo – tai kepenyse gaminamas hormonas, reguliuojantis geležies įsisavinimą ir išsiskyrimą. Padidėjęs hepcidino kiekis gali mažinti geležies prieinamumą, todėl geležies papildų vartojimo schemą turėtų parinkti gydytojas – vieniems žmonėms gali tikti vartojimas kas antrą dieną, tačiau tai nėra universali taisyklė.
Jeigu laboratoriniai rodikliai rodo mažą feritiną ar įtariamas geležies trūkumas, vien mitybos korekcijų gali nepakakti. Saugiausia išeitis – aptarti tyrimų rezultatus su gydytoju ir kartu ieškoti tikrosios priežasties.

Leave a Reply