Augant dronų keliamai rizikai Europoje, savivaldybės ir kritinės infrastruktūros valdytojai vis dažniau kalba apie akivaizdžią spragą: poreikis apsisaugoti yra, tačiau teisinės ir finansavimo taisyklės ne visur leidžia greitai įsigyti ir naudoti antidronų sprendimus. Praktikoje tai reiškia, kad vandenvietės, nuotekų valyklos, energetikos objektai ar masiniai renginiai gali likti be papildomos apsaugos.
Problema ypač išryškėja ten, kur antidronų technologijos remiasi radijo ryšio slopinimu ar perėmimu. Tokios priemonės gali paveikti teisėtą ryšį ir navigaciją, todėl daugelyje valstybių jų naudojimas paliekamas tik policijai, kariuomenei ar kitoms specialiosioms tarnyboms, o civiliniai objektų valdytojai be aiškaus mandato rizikuoja pažeisti taisykles.
Kur stringa pirkimai ir naudojimas
Kritinės infrastruktūros apsauga nuo dronų dažniausiai prasideda nuo aptikimo, identifikavimo ir sprendimo, ką daryti toliau. Aptikimo sistemos, tokios kaip radarai, radijo dažnių jutikliai ar optinės kameros, paprastai kelia mažiau teisinių klausimų, tačiau neutralizavimo etapas tampa sudėtingas.
Neutralizavimo priemonės apima ryšio slopinimą, navigacijos trikdymą, perėmimą arba fizinį drono sustabdymą. Būtent radijo ryšio slopinimas, dažnai vadinamas slopintuvais, daug kur laikomas griežtai reguliuojama priemone, nes gali sutrikdyti teisėtų vartotojų ryšį ir kelti riziką aviacijos saugai.
Kodėl savivaldybėms neužtenka vien noro
Savivaldybės argumentuoja, kad dronai naudojami ne tik teisėtiems tikslams, bet ir provokacijoms, draudžiamam filmavimui, panikos kėlimui ar net bandymams sutrikdyti svarbių objektų veiklą. Todėl jos nori turėti mobilias antidronų komandas, kurias būtų galima greitai perdislokuoti į renginių vietas ar prie svarbių objektų.
Tačiau net ir įsigijus sistemą, praktinis jos panaudojimas dažnai priklauso nuo to, ar vietoje gali veikti teisę neutralizuoti turinčios tarnybos. Tai sukuria situaciją, kai civilinis objektų valdytojas gali aptikti grėsmę, bet galutinį veiksmą privalo perduoti institucijoms, kurių resursai riboti.
„Norime apsaugoti renginius ir kritinę infrastruktūrą, bet be aiškių taisyklių ir finansavimo sprendimai stringa“, – sakė vienos savivaldybės atstovas.
Rizika: nuo renginių iki infrastruktūros sabotažo
Masiniuose renginiuose dronai gali tapti incidentų katalizatoriumi, nes užtenka vieno skrydžio virš minios, kad kiltų sumaištis. Kitu atveju dronas gali gabenti nedidelius pavojingus krovinius arba būti naudojamas žvalgybai, renkant vaizdus ir informaciją apie apsaugos perimetrą.
Kritinės infrastruktūros atveju pavojus yra sisteminis: vandens tiekimo, nuotekų valymo ar energetikos objektuose net trumpalaikis sutrikdymas gali turėti plataus masto pasekmių. Dėl to ES lygmeniu vis garsiau kalbama apie būtinybę stiprinti atsparumą, o antidronų priemonės vis dažniau vertinamos kaip bendros saugos sistemos dalis.
Ką keistų aiškesnis reguliavimas
Aiškesnės taisyklės paprastai reikštų tris dalykus: kas tiksliai gali naudoti neutralizavimo priemones, kokiomis sąlygomis ir kaip dokumentuojamas sprendimas. Tai leistų savivaldybėms ir infrastruktūros valdytojams planuoti pirkimus nebijant, kad įranga liks nepanaudojama dėl teisinės rizikos.
Kartu svarbus ir finansavimo klausimas, nes antidronų sprendimai dažnai reikalauja ne tik įrangos, bet ir apmokytų operatorių, integracijos su stebėjimo sistemomis bei nuolatinės priežiūros. Be stabilaus finansavimo modelio apsauga dažnai lieka fragmentiška, priklausoma nuo atskirų projektų ar tarnybų galimybių.
Leave a Reply