Fenklis, dar vadinamas pankoliu, yra Viduržemio jūros regiono daržovė ir prieskoninis augalas, vertinamas tiek virtuvėje, tiek tradicinėje žolininkystėje. Lietuvoje jis vis dar gana retas kasdienėje mityboje, nors dėl švelnaus anyžių aromato ir plataus panaudojimo gali lengvai prigyti daugelyje patiekalų.
Dažniausiai valgomas fenklio sustorėjęs, baltai žalsvas gumbas, tačiau virtuvėje praverčia ir stiebai, lapeliai bei sėklos. Žalias fenklis būna traškus ir gaivus, o kepant ar troškinant jo skonis sušvelnėja ir tampa saldesnis, todėl tinka net tiems, kurie nemėgsta ryškaus anyžių poskonio.
Fenklis neretai minimas kaip palankus virškinimui, nes turi skaidulų ir eterinių aliejų, siejamų su spazmų mažinimu žarnyne. Dėl to jis dažnai pasirenkamas, kai vargina pilvo pūtimas, sunkumo jausmas po valgio ar diskomfortas dėl dujų kaupimosi.
Maistine prasme fenklis yra mažai kaloringas, o 100 gramų paprastai turi apie 31 kilokaloriją. Jame yra vitamino C, folio rūgšties ir kitų B grupės vitaminų, taip pat kalio, kuris svarbus normaliai raumenų ir nervų veiklai bei kraujospūdžio kontrolei.
Specialistai pabrėžia, kad skaidulos mityboje siejamos su geresne žarnyno veikla ir ilgesniu sotumo jausmu, todėl fenklis gali tikti norintiems koreguoti mitybą. Vis dėlto vienas produktas problemų neišsprendžia, o geriausias poveikis pasiekiamas, kai daržovės, ankštiniai ir pilno grūdo produktai sudaro kasdienės lėkštės pagrindą.
Virtuvėje fenklį paprasčiausia pradėti naudoti žalią, plonai pjaustytą salotoms su citrusais, alyvuogių aliejumi ar riešutais. Jis taip pat tinka į daržovių sriubas, troškinius, risoto ar makaronų patiekalus, o su žuvimi ir paukštiena dera dėl gaivaus, tačiau neįkyraus aromato.
Fenklio sėklos dažnai naudojamos kaip prieskonis, ypač kepiniams ar mėsos patiekalams, o iš jų ruošiamas ir šiltas užpilas. Jei turite jautrumą augalams iš salierinių šeimos arba vartojate vaistus, dėl kurių svarbios mitybos sąveikos, prieš dažnai įtraukdami fenklį į racioną verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.
Leave a Reply