Lenktynės dėl robotaksi
Pasaulinis transporto sektorius išgyvena lūžį, kurį stumia elektromobilių plėtra ir autonominio vairavimo technologijos. Kol dalis gamintojų kalba apie vis pažangesnes pagalbos vairuotojui sistemas privačiuose automobiliuose, didžiausias trumpalaikis pokytis gali ištikti pavežėjimo rinką.
„Uber“ siekia atsidurti pačiame šio virsmo centre ir vietoje vienos technologijos tiekėjo strategijos pasirenka platų partnerių tinklą. Bendrovė per pastaruosius kelerius metus sudarė daugiau nei 20 partnerystės susitarimų su automobilių gamintojais ir autonominio vairavimo kūrėjais.
Partnerių tinklas ir tikslai
„Uber“ skelbia tikslą iki 2026 metų pabaigos pasiūlyti autonomines keliones 15 miestų ir iki 2029 metų tapti didžiausiu autonominių kelionių tarpininku pasaulyje. Tam ji jungia skirtingas grandis: nuo programinės įrangos ir automobilių gamybos iki įkrovimo, techninės priežiūros bei parkų valdymo.
Tarp minimų partnerių ir projektų skirtinguose regionuose figūruoja „Waymo“, „Nuro“, „Wayve“, „WeRide“, taip pat automobilių gamintojai, galintys tiekti robotaksi platformas. Plėtra apima ne tik keleivių vežimą: autonominiai sprendimai bandomi ir pristatymuose per „Uber Eats“, ir krovinių gabenime per „Uber Freight“.
Didžiausias pranašumas – vartotojai
„Uber“ argumentas paprastas: autonominių automobilių kūrėjams brangu savarankiškai pritraukti klientus, o bendrovė jau turi milžinišką auditoriją ir išvystytą atsiskaitymų infrastruktūrą. Įmonė nurodo turinti daugiau nei 200 milijonų mėnesinių naudotojų visame pasaulyje, o tai suteikia mastą, kurį naujiems robotaksi žaidėjams sunku pasiekti.
Tokio modelio logika paremta platformų ekonomika: vartotojui patogiau turėti vieną programėlę kelionei užsisakyti, nei atskiras kiekvienam robotaksi operatoriui. Dėl to „Uber“ tikisi tapti „vartais“ į autonomines keliones, net jei pačios technologijos priklausys partneriams.
Kodėl „Uber“ pats nekūrė?
„Uber“ anksčiau bandė kurti nuosavą autonominio vairavimo kryptį, tačiau šios ambicijos buvo sustabdytos, o dėmesys nukreiptas į partnerystes. Šiandien bendrovė pozicionuoja save kaip komercializavimo ir operacijų partnerį: ji siūlo duomenų, klientų aptarnavimo, parkų valdymo, nuotolinės pagalbos ir naudotojo sąsajos sprendimus.
„Esame įsitikinę, kad autonominiai automobiliai „Uber“ atvers kelių trilijonų vertės galimybę“, – sakė „Uber“ vadovas Dara Khosrowshahi.
Pinigai, įkrovimas ir realūs apribojimai
Kad robotaksi galėtų veikti komerciškai, neužtenka vien programinės įrangos: reikalinga patikima įkrovimo infrastruktūra, aptarnavimo bazės ir procesai, mažinantys prastovas. „Uber“ yra paskelbusi apie 100 milijonų JAV dolerių investiciją į greitojo įkrovimo plėtrą, kuri, perskaičiavus apytikriu kursu, sudaro apie 90 milijonų eurų.
Vis dėlto rinka dar ankstyva: robotaksi paslaugos daug kur vis dar nepelningos, joms reikia didelių pradinių investicijų, o veiklą riboja skirtingi vietos reguliavimo režimai. Papildomas iššūkis – patikimumas sudėtingomis oro sąlygomis ir sistemų atsparumas netikėtiems sutrikimams.
Kas laukia vairuotojų?
Autonomija kelia ir socialinį klausimą: ką tai reikš šimtams tūkstančių žmonių, kurie uždirba vairuodami. Ekspertai pabrėžia, kad darbo vietos greičiausiai nedings staiga, tačiau keisis uždarbio struktūra, ypač ramesniais laikotarpiais, kai dalį paklausos galėtų perimti robotaksi.
„Uber“ taip pat turi lankstumo pranašumą: ji gali derinti autonominius automobilius su žmonių vairuotojais, kad suvaldytų paklausos pikus per šventes, savaitgalius ar masinių renginių metu. Tuo tarpu robotaksi operatoriams būtinas itin aukštas automobilių panaudojimo lygis, kad investicijos atsipirktų.
Konsolidacija – beveik neišvengiama
Platus partnerių sąrašas dar negarantuoja, kad visi projektai išliks: rinkoje tikėtina konsolidacija, kai keli technologijų tiekėjai taps dominuojantys, o kiti pasitrauks. „Uber“ strategija šią riziką sklaido, nes bendrovė nestato ant vienos kortos ir gali prisitaikyti prie laimėtojų.
Analitikai prognozuoja, kad robotaksi plėtra bus laipsniška, o artimiausiais metais autonominės kelionės sudarys tik mažą dalį visų pavežėjimo užsakymų. Tačiau kryptis aiški: kas sugebės suderinti technologiją, infrastruktūrą, kainą ir reguliavimą, tas įgis realų pranašumą.
Leave a Reply