Lenkijoje grybautojų žemėlapiuose pastarosiomis dienomis ryškėja keli regionai, kuriuose pranešimų apie radinius daugiausia. Daugiausia įrašų fiksuojama Mazovijoje, taip pat aktyviai pildomi Silezijos, Mažosios Lenkijos ir Pomeranijos miškų duomenys. Sezoniškumas čia glaudžiai susijęs su krituliais, šiltesnėmis naktimis ir miškų tipu.
Didžiausias dėmesys krypsta į Mazoviją, kur aplink Varšuvą, Otwocką ir Pruszków dažniau minimi pušynai. Tokiose vietose grybautojai dažniausiai tikisi rasti baravykų, raudonviršių ir kazlėkų, o taip pat ūmėdžių bei skėtinės žvynabudės. Pušynų paklotė ir drėgmės režimas po lietaus sudaro palankias sąlygas vaisiakūniams pasirodyti banguotai.
Silezijoje, remiantis grybautojų suvestinėmis, per 7 dienas atsirado 192 nauji įrašai, o bendrai pranešta apie 326 kilogramus surinktų grybų. Daugiausia signalų siejama su Tarnowskie Góry apylinkėmis, kur dažniau minimi baravykai, kazlėkai ir rudmėsės. Toks aktyvumas paprastai reiškia, kad miškuose vienu metu sutapo keli veiksniai: krituliai, šiltesnė dirva ir nedidelis vėjo išdžiovinimas.
Mykoradar išskiria ir Żywiec apylinkes, kur greta populiariausių rūšių minimi ir įvairesni radiniai. Grybautojai praneša apie mėlynas ūmėdes, lepšes, pūpėdžius, geltonuosius kazlėkus, opėnkes ir kitas rūšis. Tokiose vietose derlių dažnai lemia ne vien miško tipas, bet ir mikroreljefas, drėgmės „kišenės“ bei miško tankumas.
Mažojoje Lenkijoje didesnės viltys siejamos ne tik su baravykais ir kazlėkais, bet ir su voveraitėmis bei rudmėsėmis. Pastarosios paprastai atpažįstamos pagal oranžiškai plytinės spalvos kepurėlę su įdubimu viduryje. Grybautojų įrašai rodo, kad pilno krepšio kartais pakanka ir netoli Krokuvos, o radinių nurodoma ir Olkusz bei Gorlice apylinkėse.
Pomeranijoje daugiau pranešimų ateina iš miškų prie Wejherowo ir Trijų miestų, kur dažniau minimi kazlėkai ir ūmėdės. Taip pat nurodomos kelmučių, opėnkių, žvynabudžių ir lepšių vietos, o tarp dažnesnių taikinių išlieka ir baravykai bei voveraitės. Spygliuočių miškuose čia neretai ieškoma ir garbanotojo sparnučio, kuris vertinamas dėl tekstūros ir aromato.
Svarbiausia grybavimo sezono taisyklė išlieka saugumas: rinkti reikėtų tik tuos grybus, kuriuos žmogus neabejotinai atpažįsta. Jei kyla bent menkiausia abejonė, verta pasitarti su grybų žinovu arba kreiptis į artimiausią sanitarinę-epidemiologinę tarnybą. Grybų nereikėtų duoti mažiems vaikams, o rūšių identifikuoti ragaujant negalima.
Praktika rodo, kad po gausesnių lietų geriausios dienos dažnai prasideda po kelių parų, kai dirva spėja įšilti, o miško paklotė išlaiko drėgmę. Vis dėlto „bangos“ būna trumpos, todėl planuojant išvyką svarbu įvertinti ir vietos orus, ir miško tipą. Grybaujant taip pat būtina saugoti grybieną, neardyti paklotės ir nepalikti šiukšlių.
Leave a Reply