Lenkijoje pastaraisiais metais geležinkelių investicijos tapo vienu ryškiausių impulsų pramonei, ypač riedmenų gamintojams ir remonto bazei. Regioniniai vežėjai užsakė šimtus naujų traukinių, todėl gamintojų eilės išsitęsė iki kito dešimtmečio pradžios.
Šiame kontekste vis dažniau keliama viltis, kad papildomą pagreitį duos ir greitųjų geležinkelių projektas KDP. Tačiau rinkos dalyviai pabrėžia, kad vien ambicingi planai dar nereiškia automatinio pelno visiems tiekimo grandinės dalyviams.
Riedmenų rinka jau perkaitusi
Lenkijos savivaldybių ir regionų valdomi vežėjai per ES finansavimo laikotarpį smarkiai padidino užsakymus, o naujų traukinių laukimo laikas išaugo iki kelerių metų. Dėl to gamyklos, turinčios homologaciją Lenkijos rinkai, dažnai neturi laisvų pajėgumų iki maždaug 2030 metų.
Didėjant keleivių srautams, vežėjai planuoja ir naują etapą, kuriame svarbų vaidmenį galėtų atlikti dviaukščiai traukiniai. Tokie sprendimai leidžia vienu reisu pervežti daugiau žmonių, kai infrastruktūros pralaidumas tampa ribojančiu veiksniu.
Greičio rekordai kainuoja brangiai
Greitųjų traukinių segmentas, anot rinkos atstovų, yra prestižinis, tačiau palyginti mažos apimties. Europoje per dešimtmetį tokių traukinių parduodama gerokai mažiau nei įprastų traukinių, kuriuos vien savo rinkai užsako regioniniai Lenkijos vežėjai.
Todėl naujų surinkimo linijų kūrimas ar gamybos perkėlimas į kitą šalį reikalauja itin atsargių sprendimų: kapitalo sąnaudos didelės, o užsakymų tęstinumas ne visada garantuotas. Ši logika ypač svarbi, kai kalbama apie 350 kilometrų per valandą greitį, kuriam reikia aukščiausios klasės technologijų ir kokybės kontrolės.
„Greičiųjų traukinių gamyba yra pramonės viršūnė, bet tai mažos apimties rinka, todėl investicijas reikia skaičiuoti itin blaiviai“, – sakė „Hitachi Rail“ GTS Polska vadovas Pawełas Przyżyckis.
Pasak jo, realistiškas kelias vietos pramonei dažnai prasideda nuo technologijų perdavimo ir kompetencijų auginimo. Toks modelis gali reikšti, kad pirmieji traukiniai būtų gaminami patyrusiose užsienio gamyklose, o vėliau, plečiantis užsakymams, dalis gamybos ar komponentų galėtų atsirasti vietoje.
Infrastruktūra: ne visiems reikės 350 km/h
Su KDP projektu Lenkijoje dažnai siejama vadinamoji Y linija, kurioje planuojamas iki 350 kilometrų per valandą greitis. Tačiau greitieji geležinkeliai Europoje veikia ir žemesnių greičių diapazone, o daliai maršrutų pakanka apie 250 kilometrų per valandą sprendimų.
Šis skirtumas svarbus tiekėjams: 250 kilometrų per valandą standartams dalis vietos įmonių jau turi produktus, sertifikatus ir patirtį. Tuo tarpu 350 kilometrų per valandą infrastruktūrai reikalingi sprendimai, pavyzdžiui, itin sudėtingi ilgi iešmai ir jų logistika, gali pareikalauti naujų investicijų, kurios atsiperka tik esant stabiliai paklausai.
„Įėjimas į 350 kilometrų per valandą technologiją yra labai sunki verslo dilema, nes sąnaudos didžiulės, o rinka nėra begalinė“, – sakė „Track Tec“ viceprezidentas Krzysztofas Niemiecas.
Rinkos dalyvių vertinimu, dauguma vietos bendrovių pirmiausia rinksis sritis, kuriose jau turi konkurencinį pagrindą ir gali užsitikrinti ilgalaikius užsakymus. Investicijos į aukščiausio greičio standartus bus labiau tikėtinos ten, kur pavyks aiškiai pagrįsti ekonominę grąžą.
Mokslas ir partnerystės tampa būtinybe
Dideli greičiai keičia techninius reikalavimus: atsiranda griežtesni aerodinamikos, vibracijų, medžiagų tvirtumo, triukšmo ir saugos standartai. Tam reikia ne tik gamyklų pajėgumų, bet ir tyrimų bazės, bandymų, skaitmeninio projektavimo bei patikimumo analizės.
Ekspertai pabrėžia, kad vietos mokslo centrai gali padėti pramonei kurti ir tobulinti komponentus, tačiau pilnai savarankiškai sukurti greitąjį traukinį nuo prototipo iki serijinės gamybos yra labai brangu. Dėl to labiausiai tikėtinu keliu laikoma partnerystė su tarptautinėmis įmonėmis, kurios jau turi patirties šioje nišoje.
Galutinis vertinimas rinkoje išlieka nuosaikus: KDP gali tapti svarbiu technologiniu šuoliu ir pramonės modernizavimo katalizatoriumi, tačiau sėkmė priklausys nuo realių užsakymų apimčių, ilgalaikio finansavimo ir gebėjimo paskirstyti riziką tarp užsakovų, gamintojų ir valstybės.
Leave a Reply