Italijoje metinė infliacija spalį paspartėjo iki 5,4 proc., pranešė šalies statistikos institucija Istat. Rugsėjį kainų augimas siekė 4,2 proc., tad šuolis per mėnesį tapo vienu ryškiausių šių metų pokyčių.
Pasak Istat, kainas labiausiai kilstelėjo brangusi energija, taip pat maistas ir transporto paslaugos. Toks tempas gerokai viršija Europos Centrinio Banko siekiamą maždaug 2 proc. infliacijos lygį euro zonoje.
Energetika vėl tampa varikliu
Energetikos kainų įtaka infliacijai Italijoje išlieka itin didelė, nes brangstant naftai ir dujoms tai greitai persiduoda tiek degalams, tiek logistikai, tiek daliai pramonės kaštų. Dėl to vartotojai pokyčius pajunta ne tik sąskaitose už energiją, bet ir kasdienio krepšelio kainose.
Ekonomistai pabrėžia, kad energijos brangimas pavojingas tuo, jog jis gali sukelti antrinį efektą: įmonės didesnius kaštus mėgina kompensuoti keldamos kainas, o darbuotojai siekia didesnių atlyginimų. Tokia grandinė gali užtęsti infliacijos spaudimą net ir tada, kai pirminis šokas pradeda slopti.
Euro zona auga, bet rizikos nemažėja
Tuo pat metu nauji euro zonos duomenys rodo, kad 21 šalies bendrasis vidaus produktas trečiąjį ketvirtį augo 0,4 proc. Tai daugiau, nei prognozavo rinkos, tačiau augimo tempas sulėtėjo, palyginti su 0,6 proc. antrąjį ketvirtį.
Analitikai atkreipia dėmesį, kad bendrą rezultatą reikšmingai kilstelėjo itin spartus Airijos augimas, todėl be šios šalies euro zonos plėtra būtų kuklesnė. Dėl to vis dažniau kalbama apie netolygų atsigavimą ir didėjančią riziką, kad dalis valstybių gali įstrigti tarp lėto augimo ir aukštos infliacijos.
„Euro zonos ekonomika kol kas atlaikė geopolitinių sukrėtimų poveikį, tačiau brangstanti energija žiemą gali tapti papildomu iššūkiu augimui“, – teigė ING vyriausiasis ekonomistas Bertas Colijnas.
Skirtingi šalių scenarijai
Duomenys rodo, kad situacija euro zonoje skiriasi: Vokietijos ekonomika trečiąjį ketvirtį augo 0,2 proc., o Ispanija išlaikė 0,6 proc. tempą. Tuo metu Prancūzija fiksavo 0,1 proc. nuosmukį, o Italijos ekonomika, remiantis ketvirčio dinamika, iš esmės neaugo.
Ekonomistai tokią mozaiką vertina kaip signalą, kad bendri euro zonos rodikliai gali slėpti silpnesnes didžiųjų šalių tendencijas. Jei infliacija toliau stebins į viršų, o augimas išliks trapus, didės vadinamosios stagfliacijos rizika, kai kainos kyla, bet ekonomika beveik nejuda.
Rinkoms tai reikštų sudėtingesnį laikotarpį: griežtesnė pinigų politika paprastai mažina infliaciją, tačiau kartu gali slopinti vartojimą ir investicijas. Dėl to artimiausi mėnesiai bus ypač svarbūs vertinant, ar energetikos brangimas taps trumpu šoku, ar ilgesne problema žiemos sezonu.
Leave a Reply