Spalį keturios didžiausios euro zonos ekonomikos paskelbė naujus infliacijos duomenis, kurie parodė ryškius skirtumus tarp šalių. Italijoje metinis kainų augimas pasiekė 5,4 proc., Ispanijoje siekė 4,9 proc., Prancūzijoje – 3,4 proc., o Vokietijoje sulėtėjo iki 2,8 proc.
Vien skaičiai neatskleidžia visos situacijos, nes svarbiausia tampa kryptis. Italijoje ir Prancūzijoje infliacija paspartėjo, Ispanijoje išliko stabili, o Vokietijoje sumažėjo, nors visos šalys susiduria su panašiu energijos kainų spaudimu.
Italija: energija smogė stipriausiai
Italijoje infliacija šoktelėjo po kelių mėnesių lėtesnio kainų augimo, o pagrindiniu veiksniu tapo energija. Nacionalinė statistikos tarnyba ISTAT nurodė, kad energijos kainos per metus ūgtelėjo 31,4 proc., o reguliuojami tarifai brango dar sparčiau.
Brangimas persimetė ir į kasdienes išlaidas: dažniausiai perkamo vartojimo krepšelio, kuriame vyrauja maistas, buities ir asmens higienos prekės, kainos kilo greičiau nei anksčiau. Tuo pat metu šalies ekonomika trečiąjį ketvirtį iš esmės neaugo, todėl namų ūkiams kainų šuolis tapo ypač skausmingas.
Ispanija ir Prancūzija: skirtingi scenarijai
Ispanijoje metinė infliacija spalį išsilaikė ties 4,9 proc., o mėnesinis kainų augimas sudarė 0,6 proc. Kainų dinamiką švelnino palankesnis kuro kainų palyginamasis efektas, tačiau dalį atokvėpio kompensavo didesni dujų tarifai ir paslaugų brangimas.
Prancūzijoje infliacija pakilo iki 3,4 proc. ir pasiekė aukščiausią lygį per ilgesnį laiką, o energijos kainos per metus augo dviženkliu tempu. Kartu fiksuotas ir ekonomikos susitraukimas trečiąjį ketvirtį, todėl ekonomistai vis dažniau kalba apie stagfliacines rizikas, kai kainos kyla, o ekonomika stagnuoja.
Vokietija: infliaciją prislopino laikinas sprendimas
Vokietija išsiskyrė tuo, kad metinė infliacija sumažėjo iki 2,8 proc., o vartotojų kainos, palyginti su rugsėju, net šiek tiek smuktelėjo. Viena svarbiausių priežasčių – nuo spalio 1 dienos įsigaliojęs laikinas kuro mokesčių sumažinimas, taikomas iki metų pabaigos.
Vis dėlto analitikai įspėja, kad šis efektas gali būti trumpalaikis. Jei mokesčiai vėliau būtų didinami arba energijos kainos tarptautinėse rinkose vėl smarkiau kilsteltų, infliacijos spaudimas galėtų sugrįžti jau žiemą.
Ką tai reiškia euro zonai ir ECB?
Skirtinga didžiųjų ekonomikų infliacijos trajektorija stiprina įtampą Europos Centriniam Bankui, kuris siekia 2 proc. infliacijos tikslo. Energetikos šokas išlieka pagrindiniu kainų varikliu, tačiau vis daugiau dėmesio skiriama tam, ar brangimas neplinta į vadinamuosius lipnius komponentus, ypač paslaugas ir kasdienes prekes.
Europos Centrinis Bankas naujausiame posėdyje indėlių palūkanų normą paliko 2,5 proc., tačiau rinkose išliko lūkestis, kad gruodį sprendimas gali keistis. Situaciją papildomai komplikuoja ir neapibrėžtumas dėl ECB vadovybės kaitos, nes tai gali didinti finansų rinkų jautrumą bet kokiems signalams apie tolesnę pinigų politikos kryptį.
Leave a Reply