Dauguma Lenkijoje dirbančių vyrų jaučia stiprų spaudimą neparodyti „silpnumo“ ir apie psichikos sveikatos sunkumus darbo vietoje kalba itin retai. Naujas „InterviewMe“ pristatytas tyrimas rodo, kad net 63 proc. vyrų yra slėpę psichikos problemas nuo vadovo ar kolegų, nes baiminosi neigiamų pasekmių karjerai.
Tyrime pabrėžiama, kad toks tylėjimas nėra pavieniai atvejai – jis siejamas su giliai įsišaknijusiu požiūriu, jog vyras turi „sukąsti dantis“ ir susitvarkyti pats. Apklausos duomenimis, 93 proc. dirbančių vyrų pripažino jaučiantys būtent tokį spaudimą.
Darbo aplinka ir jos reakcija į psichikos sveikatos temas, kaip rodo rezultatai, dažnai vertinama skeptiškai. Tik 27 proc. dirbančių lenkų tikisi, kad darbdavys realiai suprastų ir palaikytų darbuotoją, jei šis praneštų apie psichikos krizę.
Praktinės pasekmės – akivaizdžios: 68 proc. dirbančių vyrų svarstė išeiti iš darbo dėl neigiamo jo poveikio psichikos sveikatai, o 35 proc. teigė galiausiai taip ir pasielgę.
„Tylėjimo“ kaina darbo vietoje
Ataskaitoje išskiriama, kad viena didžiausių kliūčių ieškoti pagalbos yra įsitikinimas, jog su problemomis reikia tvarkytis vienam – taip atsakė 53 proc. apklaustųjų. Dar 52 proc. įvardijo baimę būti palaikytam silpnu.
Prie to prisideda ir rūpestis dėl profesinės ateities: 22 proc. respondentų mano, kad vyrai gali vengti kreiptis pagalbos, nes bijo neigiamų karjeros pasekmių. Kiti minėti veiksniai – nežinojimas, kur ieškoti paramos (14 proc.), ir profesionalios pagalbos kaina (12 proc.).
Tyrimo autorė ir „InterviewMe“ ekspertė Žaneta Spadło šią situaciją apibūdina kaip užburtą ratą: poreikis pagalbai susiduria su baime būti įvertintam kaip silpnam.
Ko vyrai tikisi iš darbdavių – ir ko bijo
Vertinant galimą darbdavių reakciją, nemaža dalis apklaustųjų mano, kad net formaliai leidus pasiimti atostogas ar ieškoti pagalbos, realybėje darbuotojas gali sulaukti nepalankaus vertinimo. Trečdalis respondentų prognozuoja, kad tokia situacija lydėtųsi su teisimu ar nepalankumu.
Dar 26 proc. mano, kad problema būtų tiesiog nuvertinta, o 14 proc. baiminasi, kad prisipažinimas apie psichikos krizę paveiktų darbuotojo vertinimą darbe.
Atskira 300 dirbančių vyrų apklausa rodo, kad tik 30 proc. jaustųsi patogiai, apie psichikos krizę kalbėdami su savo vadovu. Likusieji dažniau renkasi tylėti.
Kaip tai pasireiškia kasdienybėje
Ataskaitoje aprašoma, kad psichologinė įtampa darbo vietoje dažnai nesprendžiama atvirai. 42 proc. apklaustųjų teigia pastebintys, jog vyrai atsitraukia nuo komandos, užsisklendžia, mažiau bendrauja.
35 proc. mini bandymus stresą „numalšinti“ po darbo – pavyzdžiui, per žalingus įpročius ar rizikingą elgesį, o 33 proc. atkreipia dėmesį į dirglumą, pykčio protrūkius ir ciniškumą.
Dar vienas dažnas modelis – bėgimas į darbą: 29 proc. respondentų sako pastebintys, kad vyrai ima dirbti viršvalandžius ir prisiima vis daugiau užduočių. Tuo metu atvirą pagalbos ieškojimą įmonėje ar pas specialistus teigė matę vos 3 proc. apklaustųjų.
Tyrimo išvada paprasta: kol darbo kultūroje vyraus nuostata, kad „tikras vyras visada susitvarko pats“, dalis darbuotojų ir toliau mokės aukštą kainą – sveikata, santykiais ir net sprendimu palikti darbą.
Leave a Reply