Indijos vandenyne, ant gilaus tropinio rifo išorinio šlaito, aptikta maždaug 1,5 kilometro ilgio koralų kolonija – tokio masto radinys gali būti vienas didžiausių pasaulyje.
Kolonija auga atolo pakraštyje netoli atokių Kokosų (Kilingo) salų. Jūrų biologas ir naras JP Hobbsas sako, kad tokio vaizdo iki šiol nėra matęs, o milžiniško darinio tyrimams prireikė nemažai laiko ir išteklių.
Pasak mokslininkų, tai rožinis koralas iš Pachyseris genties. Palyginimui, įprastai šių koralų kolonijos dažniausiai užauga iki maždaug 2 metrų skersmens, todėl 1,5 kilometro ruožas – išskirtinis atvejis.
Nardymo operatorius Dieteris Gerhardas gigantišką koralą pastebėjo dar prieš maždaug 30 metų, tačiau tik neseniai pavyko gauti finansavimą, kad kolonija būtų nuosekliai išmatuota ir sužymėta.
Žemėlapiui prireikė 12 atskirų nėrimų
Kaip pasakojo JP Hobbsas portalui „ScienceAlert“, jis pradėjo nuo pirmosios nardymo vietos ir plaukė tolyn, kol praktiškai pritrūko oro – kolonijos „pabaigos“ vis nebuvo. Todėl teko kartoti antrą, trečią ir kitus nėrimus.
Galiausiai, po 12 atskirų nėrimų, mokslininkas sužymėjo visą kolonijos ilgį. Vienu metu jis bandė greičiau įveikti atstumą, kai valtis tempė jį pririšusi lynu, tačiau toks būdas pritraukė pernelyg didelį ryklių dėmesį.
Net pasiekus, regis, kolonijos pabaigą paaiškėjo, kad už maždaug 10 metrų tarpo koralai tęsiasi ir kitoje pusėje. Hobbsas neatmetė, jog anksčiau kolonija galėjo būti ilgesnė nei 2 kilometrai – tarpas galėjo atsirasti ten, kur rifo dalis buvo suirusi ir nuslinkusi.
Tyrėjai aiškinsis, ar tai vienas organizmas
Nuo 50 skirtingų taškų per visą koloniją buvo paimti koralų mėginiai. Jie perduoti Kvynslando muziejui, kur jūrų genomikos specialistas Peteris Cowmanas tikisi iš DNR duomenų geriau suprasti šio darinio kilmę.
Vienas pagrindinių klausimų – ar tai vienas genetiškai identiškas organizmas, išaugęs iš vienos lervos ir per labai ilgą laiką išsiplėtęs iki milžiniško masto. Kita versija – tai keli artimai giminingi dariniai, kurie ilgainiui suaugo ir susilieję sudarė savotišką „chimerą“.
Jei paaiškėtų, kad tai vienas individas, jo amžius galėtų siekti šimtus ar net tūkstančius metų. Cowmanas teigia, kad DNR mutacijų žemėlapis leistų sudaryti vadinamąjį molekulinį laikrodį ir apytiksliai įvertinti, kiek laiko kolonija egzistuoja.
Gylis gali būti svarbus išlikimui
Kolonija driekiasi maždaug 14–65 metrų gylyje, todėl pasiekia vadinamąją prieblandos zoną, kur šviesos gerokai mažiau. Tai laikoma gana įprasta Pachyseris buveine, tačiau ši kolonija apima itin platų šviesos ir temperatūros sąlygų spektrą.
Tyrėjams įdomu, kokios aplinkos sąlygos leido tokiam koralui išlikti taip ilgai ir pasiekti tokį dydį. Jie atkreipia dėmesį, kad seklumose prie Kokosų salų koralus paveikė balimas, ligos ir dyglėtoji jūrų žvaigždė, tačiau gilesniuose sluoksniuose situacija gali būti stabilesnė.
Mokslininkai taip pat svarsto, ar gilesni rifai gali tapti savotiška prieglobsčio zona jūrų gyvūnijai, kai seklūs vandenys patiria karščio bangas ir kitus stresą keliančius reiškinius. Dabar, kai kolonija sužymėta, ateityje bus galima stebėti, kaip ji kinta per balimo epizodus ar kitus klimato nulemtus įvykius.
Leave a Reply