Jaunimo radikalizacija internete šiandien gali vykti gerokai greičiau nei prieš kelerius metus – procesas, kuris anksčiau trukdavo apie pusantrų metų, dabar neretai suskaičiuojamas savaitėmis. Tokią tendenciją įvardija interneto saugumo vaikams ir jaunimui srityje dirbantis ekspertas dr. Konradas Ciesiołkiewiczius.
Jo teigimu, pavojingas sąlygas gali kurti keli veiksniai vienu metu: socialinių tinklų rekomendacijų algoritmai, uždaros bendruomenės ir nuolatinis emocinis bei informacinis perkrovimas. Apie šiuos procesus jis kalbėjo portale WNP, komentuodamas ir pastaruoju metu kilusį dezinformacijos protrūkį po tragedijos Krokuvoje.
Ekspertas ragina nesiremti spėlionėmis ir „saviveiklinėmis“ išvadomis apie nusikaltėlių motyvus ar psichologiją, ypač kai internete ima plisti DI sugeneruotas turinys, klastotės ir sąmokslo teorijos. Patikimu atskaitos tašku tokiais atvejais, jo žodžiais, turėtų išlikti tik oficiali policijos ir prokuratūros skelbiama informacija.
Kartu jis pabrėžia platesnį reiškinį, matomą Europoje: naują radikalizacijos bangą, kuri formuojasi socialinėje-skaitmeninėje erdvėje. Suaugusiesiems – tėvams, mokykloms ir bendruomenėms – svarbiausia laiku pastebėti įspėjamųjų ženklų visumą, o ne vieną pavienį signalą.
Kaip veikia „uždaros bendruomenės“ ir algoritmai
Pasak dr. K. Ciesiołkiewicziaus, šiandieninis skaitmeninis ekosistemų rinkinys – socialiniai tinklai, transliacijų platformos, žaidimų aplinkos ir susirašinėjimo programėlės – veikia pagal savo logiką. Joje svarbus dėmesio išlaikymas, matomumas, statusas, o tai daliai jaunų žmonių gali tapti destruktyvia motyvacija.
Uždarose grupėse taisyklės gali būti dar griežtesnės, o turinys – radikalesnis. Ekspertas mini reiškinį, siejamą su terminu „Com“ (nuo angliško „community“) – tai stipriai ekstremistinio pobūdžio bendruomenės, kurios gali sietis ir su šantažu bei kibernetiniais nusikaltimais.
Algoritmų vaidmuo, anot pašnekovo, čia itin reikšmingas. Platformos linkusios „pastiprinti“ sensacingą, normų ribas laužantį turinį, nes jis pritraukia dėmesį – o žala jaunam žmogui tampa tarsi šalutiniu monetizacijos mechanizmo efektu.
Šis procesas kartais apibūdinamas kaip „triušio urvas“: žmogus, pradėjęs nuo visai neutralių interesų, gali būti nuosekliai nuvedamas prie vis toksiškesnių ir ekstremalesnių įrašų, o galiausiai – į erdves, kuriose moderavimas silpnas arba jo visai nėra.
Įspėjamieji ženklai: į ką atkreipti dėmesį
Ekspertas pabrėžia, kad radikalizacija – etapinis procesas net tada, kai jis užtrunka vos kelias savaites. Vienas pirmųjų dažnai minimų signalų – staigus jauno žmogaus traukimasis iš socialinių ryšių, atsiribojimas nuo artimųjų ar draugų.
Dar vienas įspėjamasis ženklas – augantis susižavėjimas smurtu, teroro išpuoliais ar žmonėmis, įvykdžiusiais žmogžudystes. Tai gali reikštis piešiniuose, simboliuose, užrašuose ar pasakojimuose apie kruvinus įvykius, taip pat fantazijomis apie kerštą konkrečiam asmeniui.
Jo teigimu, nerimą turėtų kelti ir staigus domėjimasis ginklais ar sprogmenimis. Taip pat – ryškūs aprangos pokyčiai, pavyzdžiui, kūno slėpimas, kuris kai kuriais atvejais gali būti susijęs su bandymu paslėpti savęs žalojimo žymes.
Kai kuriais atvejais, pasak jo, pasitaiko ir ant kūno atsirandančių ženklų, signalizuojančių priklausymą grupei. Svarbiausia tuomet suprasti kontekstą – ar tai individualus elgesys, ar dalyvavimo tinkle, kuriame to tikimasi, elementas.
Dezinformacija po tragedijų ir visuomenės reakcijos
Kalbėdamas apie reakcijas po tragiškų įvykių, dr. K. Ciesiołkiewiczius atkreipia dėmesį į visuomenės polinkį „užpildyti žinių spragas“ nepatvirtintomis istorijomis. Tokiose situacijose plinta klastotės, DI sugeneruotos medžiagos ir spėlionės apie motyvus.
Jo vertinimu, tai ypač pavojinga tada, kai socialiniuose tinkluose bandoma „iš akies“ analizuoti įtariamojo profilį ar praeitį, o išvados pateikiamos kaip faktai. Ekspertas kartoja: kol nėra aiškių tyrimo duomenų, svarbu laikytis patikrintos informacijos ir neskubėti su etiketėmis.
Jis taip pat mini, kad uždarose ir toksiškose bendruomenėse gali atsirasti ir veiksmai, nukreipti prieš šeimą: pavyzdžiui, klaidingi pranešimai tarnyboms ar kiti bandymai sukelti institucijų intervencijas. Dar vienas signalas – siuntos ar daiktai, kurių kilmės tėvai ar globėjai nežino.
Pasak eksperto, ypač nerimą kelia ne pavieniai epizodai, o kelių skirtingų ženklų sankaupa. Būtent tokiu atveju reikėtų reaguoti greičiau ir ieškoti pagalbos – mokykloje, bendruomenėje ar institucijose, atsakingose už vaikų saugumą.
Diskusija apie amžiaus ribojimus socialiniuose tinkluose
Interviu metu aptariama ir vieša diskusija Lenkijoje bei Europoje apie galimus ribojimus nepilnamečiams naudotis socialiniais tinklais – pavyzdžiui, iki 15 metų. Eksperto manymu, kryptis gali būti teisinga, tačiau vien draudimo nepakanka.
Jo teigimu, esminė dalis – reali ir veiksminga vartotojų amžiaus patikra, kuri taptų platformų, o ne vien šeimų ar mokyklų atsakomybe. Skaitmeninė erdvė, pasak jo, turėtų būti saugi ne tik vaikams, bet ir 15, 18 ar 24 metų jauniems žmonėms.
Ekspertas taip pat akcentuoja principą „safety by design“ – kai interneto paslaugos kuriamos iš anksto numatant naudotojų saugumo poreikius, ypač jautriausiose grupėse. Kartu jis ragina stiprinti ugdymą apie dezinformaciją, manipuliaciją ir kritinį mąstymą – ir ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.
Jo vertinimu, mokykla gali tapti vieta, kur tokios temos aptariamos dialogo forma, įtraukiant pačius jaunuolius. Tačiau vieno universalaus sprendimo nėra – svarbu aiškiai nustatyti normas ir nuosekliai užtikrinti, kad jos veiktų praktikoje.
Leave a Reply