CP v2

Category: Sveikata

  • Vitaminas D vasarą: daugelis daro klaidą nutraukdami papildus – saulė ne visada padeda

    Vitaminas D vasarą: daugelis daro klaidą nutraukdami papildus – saulė ne visada padeda

    Vitaminas D yra riebaluose tirpus junginys, svarbus kaulų mineralizacijai, raumenų funkcijai ir normaliai imuninės sistemos veiklai. Pagrindinė jo užduotis organizme – padėti įsisavinti kalcį ir fosforą, todėl ilgalaikis trūkumas siejamas su kaulų tankio mažėjimu ir didesne lūžių rizika.

    Nors dažniausiai manoma, kad šiltuoju metų laiku vitamino D atsargas „automatiškai“ atstato saulė, realybė sudėtingesnė. Mūsų platumose efektyvi vitamino D sintezė odoje priklauso nuo UVB spinduliuotės intensyvumo, paros meto, debesuotumo, oro taršos ir to, kiek odos iš tiesų būna atidengta.

    Net ir vasarą dalis žmonių nepasiekia pakankamo vitamino D kiekio, ypač jei didžiąją dienos dalį praleidžia patalpose, dirba biure, vengia tiesioginės saulės ar nuolat naudoja aukšto SPF apsaugą. Prie rizikos prisideda ir amžius, nes vyresniame amžiuje oda vitaminą D gamina gerokai prasčiau nei jaunystėje.

    Kodėl saulė ne visada išsprendžia problemą?

    Vitaminas D odoje gaminamas veikiant UVB spinduliams, tačiau procesą stipriai slopina apsauginiai kremai nuo saulės. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad SPF 15 gali labai smarkiai sumažinti vitamino D sintezę, todėl žmonės, sąžiningai saugantys odą, neretai išlieka rizikos grupėje.

    Svarbus ir praktinis aspektas: net jei saulėtų dienų daug, vitamino D gamybai neužtenka vien trumpai išeiti į lauką su ilgomis rankovėmis. Be to, per didelis deginimasis nėra sprendimas, nes UV spinduliuotė didina odos pažeidimų ir vėžio riziką, todėl sveikatos specialistai ragina ieškoti balanso.

    Kam vasarą verta pasitikrinti vitamino D?

    Dažniau vitamino D trūkumą patiria žmonės, turintys antsvorio, vyresnio amžiaus asmenys, taip pat sergantys lėtinėmis kepenų ar inkstų ligomis, turintys riebalų pasisavinimo sutrikimų. Riziką gali didinti ir kai kurie vaistai, pavyzdžiui, gliukokortikosteroidai ar vaistai nuo traukulių.

    Ženklai, kad verta pasitarti su gydytoju, gali būti užsitęsęs nuovargis, raumenų silpnumas, dažnesnės infekcijos, kaulų skausmai, nors šie simptomai nėra specifiniai. Patikimiausias kelias – atlikti 25(OH)D tyrimą ir sprendimą dėl papildų vartojimo priimti pagal rezultatą, o ne pagal sezoną.

    Ar vasarą tęsti papildus?

    Specialistai pabrėžia individualų požiūrį: vieniems šiltuoju metų laiku papildų gali nereikėti, kitiems jų nutraukimas baigiasi tuo, kad rudeniop trūkumas sugrįžta. Mityba paprastai padengia tik nedidelę vitamino D poreikio dalį, todėl vien maistu jo „užsiauginti“ daugeliui sudėtinga.

    Taip pat svarbu nepamiršti, kad vitaminą D galima perdozuoti, ypač vartojant dideles dozes ilgą laiką. Dėl to didesnės dozės turėtų būti parenkamos tik pasitarus su gydytoju ar vaistininku ir, jei reikia, periodiškai stebint kraujo rodiklius.

    Praktikoje vitaminą D dažnai rekomenduojama vartoti su maistu, kuriame yra riebalų, nes tai gerina pasisavinimą. Jei kyla abejonių dėl tinkamos dozės ar vartojimo trukmės, saugiausia remtis tyrimo rezultatais ir gydytojo rekomendacija.

  • Tiesa apie sėdėjimą sukryžiavus kojas: gydytojai griauna mitą apie venas ir sąnarius

    Tiesa apie sėdėjimą sukryžiavus kojas: gydytojai griauna mitą apie venas ir sąnarius

    Sėdėjimas sukryžiavus kojas dažnai laikomas žalingu įpročiu, esą jis gadina laikyseną, sukelia venų varikozę ir didina sąnarių skausmus. Naujesni duomenys rodo, kad trumpalaikis sėdėjimas tokioje pozoje paprastai nesukelia ilgalaikių pažeidimų, tačiau svarbus niuansas yra trukmė ir individuali sveikatos būklė.

    Tyrimai sieja ilgesnį sėdėjimą sukryžiavus kojas su dubens padėties asimetrija, kai vienas klubas atsiduria aukščiau už kitą. Ilgainiui tai gali keisti stuburo apkrovas ir skatinti netaisyklingus laikysenos įpročius, ypač jei žmogus taip sėdi kasdien po kelias valandas.

    Didžiausias dėmesys skiriamas klubams, nes ši sritis jautriai reaguoja į asimetrišką padėtį. Sukryžiavus kojas, ypač kai kelis remiasi į kelį, gali kisti dubens rotacija ir raumenų įtampa, todėl viena kūno pusė tampa labiau įtempta, o kita silpnesnė.

    „Svarbiausia yra ne pati poza, o kiek laiko joje išbūnama: rizika didėja, kai žmogus kasdien ilgai sėdi beveik nejudėdamas“, – pabrėžia laikysenos ir judėjimo specialistai.

    Žmonėms, turintiems klubo sąnario degeneracinių pakitimų ar jautrumą, ilgai sėdint sukryžiavus kojas gali sustiprėti skausmas. Vis dėlto sveiki klubo sąnariai paprastai pritaikyti didesnėms apkrovoms, todėl epizodinis sėdėjimas tokioje padėtyje dažniausiai nelaikomas pavojingu.

    Kitas plačiai paplitęs įsitikinimas yra tas, kad kojos ant kojos skatina venų varikozę. Dabartiniai medicininiai vertinimai nurodo, kad pagrindiniai venų varikozės rizikos veiksniai dažniau yra genetika, amžius, nėštumas, antsvoris, ilgas stovėjimas ar sėdėjimas ir mažas fizinis aktyvumas, o ne konkreti sėdėjimo poza.

    Tiesa, sukryžiavus kojas laikinai gali pasikeisti kraujotaka ir trumpam padidėti kraujospūdis, ypač matuojant jį sėdint. Tačiau šie pokyčiai paprastai yra trumpalaikiai ir praeina pakeitus padėtį, o įrodymų, kad tai savaime sukeltų ilgalaikius venų pažeidimus, trūksta.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausias šiuolaikinio gyvenimo būdo priešas yra ilgas nejudrumas, nepriklausomai nuo to, ar sėdima tiesiai, palinkus ar sukryžiavus kojas. Norint sumažinti nugaros, klubų ir kelių diskomfortą, verta reguliariai keisti padėtį, daryti trumpas judėjimo pertraukas ir stiprinti liemens bei sėdmenų raumenis.

  • Vos 11 min. miego ir 5 min. judesio per dieną: tyrimas rodo, kaip sumažinti širdies riziką

    Vos 11 min. miego ir 5 min. judesio per dieną: tyrimas rodo, kaip sumažinti širdies riziką

    Širdies ir kraujagyslių ligos tebėra viena pagrindinių ankstyvų mirčių priežasčių Europoje, o jų eiga neretai ilgai būna nepastebima. Infarktas, insultas ar širdies nepakankamumas dažnai ištinka staiga, nors rizika augo metų metus. Dėl to profilaktika išlieka svarbiausia grandis, tačiau daugeliui ji vis dar siejasi su sudėtinga revoliucija gyvenime.

    Pastaruoju metu vis daugiau tyrimų rodo, kad didžiausią poveikį gali duoti ne tik radikalūs pokyčiai, bet ir maži, nuosekliai išlaikomi įpročiai. Analizuojant dešimčių tūkstančių suaugusiųjų duomenis, dėmesys buvo sutelktas į tris kasdienius veiksnius: miegą, fizinį aktyvumą ir mitybos kokybę. Būtent šių sričių derinys siejamas su mažesne sunkių širdies ir kraujagyslių įvykių tikimybe.

    Tyrėjai pastebėjo, kad net nedidelis miego pailginimas, keliomis minutėmis ilgesnis vidutinio ar didesnio intensyvumo judėjimas ir nežymiai pagerinta mityba gali būti susiję su apčiuopiama nauda. Praktikoje tai gali reikšti maždaug 11 minučių daugiau miego per parą, apie 4–5 minutes papildomo aktyvumo ir paprastą mitybos korekciją, pavyzdžiui, papildomą daržovių porciją. Toks derinys siejamas su maždaug 10 proc. mažesne infarkto, insulto ar širdies nepakankamumo rizika.

    Fizinio aktyvumo dalis nebūtinai turi virsti ilga treniruote sporto klube. Širdžiai palankūs ir trumpi, bet reguliariai kartojami epizodai: spartesnis ėjimas, laiptai vietoj lifto, kelių minučių mankšta namuose ar dažnesnės pertraukos nuo sėdėjimo. Svarbiausia, kad judėjimas taptų kasdieniu įpročiu, o ne retu ambicingu projektu.

    Ne mažiau reikšmingas ir miegas, nes jis veikia hormonų pusiausvyrą, apetitą, energijos lygį bei polinkį rinktis kaloringus užkandžius. Kai miego trūksta, dažniau mažėja motyvacija judėti ir didėja noras greitai pasisotinti. Dėl to net keliolikos minučių pokytis vakare, jei jis tampa reguliarus, gali padėti palaikyti geresnę bendrą savijautą.

    Mitybos kokybė paprastai gerėja, kai racione dažniau atsiranda daržovių ir vaisių, viso grūdo produktų, žuvies, augalinių aliejų, o rečiau pasirenkami itin perdirbti produktai ir saldinti gėrimai. Širdžiai nepalankūs ir įpročiai, susiję su dideliu druskos kiekiu bei dažnu sočiųjų riebalų vartojimu, todėl daugeliui realistiškas startas yra paprasti pakeitimai, kuriuos lengva išlaikyti.

    Profilaktika nesibaigia gyvenimo būdu, nes dalis rizikos veiksnių ilgai nepasireiškia aiškiais simptomais. Reguliarus kraujospūdžio matavimas, cholesterolio ir gliukozės rodiklių kontrolė, kūno masės stebėjimas bei konsultacija su gydytoju, jei atsiranda neraminančių požymių, padeda laiku aptikti problemas. Gyvenimo būdo korekcijos gali ženkliai prisidėti, tačiau jos nepakeičia diagnostikos.

    Esminė žinutė paprasta: nereikia pradėti idealiai, svarbu pradėti taip, kad rytoj tai būtų lengva pakartoti. Dešimt minučių anksčiau atsigulti miegoti, keliomis minutėmis daugiau pajudėti ir prie valgio pridėti daržovių dažnai yra tvaresnis kelias nei trumpalaikis didelis entuziazmas. Maži žingsniai, sudėti į kasdienybę, ilgainiui gali virsti dideliu skirtumu širdies sveikatai.

  • Cukrinis diabetas plinta: profesorius įspėja, kodėl sensorius gali pakeisti gydymą

    Cukrinis diabetas plinta: profesorius įspėja, kodėl sensorius gali pakeisti gydymą

    Antrojo tipo cukrinis diabetas sparčiai plinta Europoje ir vis dažniau nustatomas jaunesniems žmonėms. Liga glaudžiai siejama su gyvenimo būdu: antsvoriu, nutukimu, mažu fiziniu aktyvumu ir mityba, kurioje daug greitųjų angliavandenių bei itin perdirbto maisto.

    Šio tipo diabetu sergant organizmo audiniai tampa mažiau jautrūs insulinui, todėl kasa kurį laiką bando kompensuoti gamindama jo daugiau. Ilgainiui kompensacija silpsta, gliukozės kiekis kraujyje kyla, didėja širdies ir kraujagyslių ligų, inkstų pažaidos, regos sutrikimų ir nervų pažeidimo rizika.

    Gydytojai pabrėžia, kad gydymo tikslas nėra vien skaičiai tyrimuose, o ilgalaikis komplikacijų prevencijos planas. Parenkant gydymą vis dažniau vertinama bendra širdies ir kraujagyslių rizika, nes daliai pacientų vien dietos ir judėjimo patarimų pradžioje nepakanka.

    Insulinas ir naujesni vaistai

    Nors insulinas dažniau siejamas su pirmojo tipo diabetu, antrojo tipo ligos eigoje jis taip pat gali būti reikalingas, kai kitos priemonės nebesuteikia pakankamos glikemijos kontrolės. Dažniausiai pradedama nuo bazinio insulino, kuris padeda stabilizuoti gliukozės lygį visos paros metu.

    Kartu plečiasi šiuolaikinių vaistų pasirinkimas, įskaitant inkretinų grupės preparatus, kurie gali padėti geriau valdyti glikemiją ir kūno svorį. Specialistai primena, kad konkrečių vaistų parinkimas priklauso nuo individualios būklės, gretutinių ligų ir toleravimo.

    Nuolatinis gliukozės stebėjimas: ką keičia sensoriai?

    Sergantiesiems svarbi savikontrolė, nes ji leidžia suprasti, kaip į gliukozę veikia maistas, judėjimas, miegas ar stresas. Tam naudojami gliukomačiai, kai matuojama pradūrus pirštą, arba nuolatinio gliukozės stebėjimo sistemos, kai sensorius duomenis renka reguliariais intervalais.

    Didžiosios Britanijos atsitiktinių imčių klinikiniame tyrime FreeDM2 dalyvavo 303 suaugusieji, sergantys antrojo tipo diabetu ir gydomi baziniu insulinu. Tyrime buvo lyginamas nuolatinis gliukozės stebėjimas ir įprastas matavimas gliukomačiu.

    Rezultatai parodė, kad nuolatinis stebėjimas siejosi su geresne glikemijos kontrole: glikuoto hemoglobino HbA1c rodiklis sumažėjo labiau, o dalyviai daugiau laiko per parą praleido tiksliniame gliukozės intervale. Praktikoje tai reiškia mažiau staigių šuolių ir aiškesnį ryšį tarp kasdienių sprendimų ir gliukozės kreivės.

    „Uždėtas sensorius leidžia pacientui pamatyti, po kokio maisto cukrus kyla greitai, o po kokio išlieka stabilesnis, ir kaip jį veikia fizinis aktyvumas“, – sakė prof. Grzegorz Dzida.

    Pasak gydytojų, technologijos nauda slypi ne vien patogiame matavime, bet ir greitame grįžtamajame ryšyje, kuris skatina koreguoti įpročius čia ir dabar. Tai ypač svarbu tiems, kurie anksčiau matuodavo retai ir ne visuomet imdavosi veiksmų, net pamatę per aukštą rezultatą.

    Prevencija ir ankstyvas nustatymas

    Ekspertai sutaria, kad efektyviausia strategija yra prevencija: svorio mažinimas, reguliarus fizinis aktyvumas ir mažiau perdirbto maisto dažnai leidžia reikšmingai atitolinti ligos pradžią. Net nuosaikus, bet pastovus judėjimas gerina organizmo jautrumą insulinui ir padeda mažinti gliukozės svyravimus.

    Taip pat svarbu kontroliuoti kraujospūdį ir cholesterolį, o rizikos grupėms reguliariai atlikti gliukozės ir HbA1c tyrimus. Ankstyvas sutrikusios gliukozės apykaitos nustatymas suteikia galimybę laiku pakeisti kryptį ir sumažinti komplikacijų tikimybę.

  • Gydytojas: patarimas mažiau valgyti neveikia – nutukimas išderina alkį, sotumą ir medžiagų apykaitą

    Gydytojas: patarimas mažiau valgyti neveikia – nutukimas išderina alkį, sotumą ir medžiagų apykaitą

    Nutukimas – ne valios trūkumas

    Antsvoris ir nutukimas dažnai pristatomi kaip paprasta matematika: mažiau kalorijų ir daugiau judėjimo. Tačiau gydytojai pabrėžia, kad realybėje tai kur kas sudėtingesnė, biologinė ir lėtinė liga, o ne vien įpročių klausimas.

    Nutukimas susijęs su alkio ir sotumo reguliacijos sutrikimais, todėl žmogui gali būti sunku jaustis pavalgius net po įprasto dydžio porcijos. Dėl to patarimas „tiesiog mažiau valgyk“ daliai pacientų ne tik nepadeda, bet ir didina kaltės jausmą bei atitolina nuo gydymo.

    Kodėl organizmas priešinasi svorio kritimui?

    Specialistai aiškina, kad kūnas svorio mažėjimą dažnai suvokia kaip grėsmę ir įjungia kompensacinius mechanizmus. Ilgiau laikantis griežtų ribojimų, sustiprėja alkis, o energijos sąnaudos gali sumažėti, todėl išlaikyti deficitą darosi vis sunkiau.

    Nutukimo atveju dažnesnė leptino rezistencija: nors leptino, siejamo su sotumu, organizme gali būti daug, smegenys į signalą reaguoja prasčiau. Kartu gali silpnėti žarnyno hormonų, pavyzdžiui, GLP-1, poveikis, todėl sotumas būna trumpesnis ir mažiau ryškus.

    Dalis žmonių patiria ir vadinamąjį nuolatinį įkyrų galvojimą apie maistą, kai noras valgyti išlieka net pavalgius. Tokia būsena apsunkina kasdienį funkcionavimą, planavimą ir ilgalaikių pokyčių laikymąsi.

    Rizikos sveikatai ir ką keičia gydymas

    Nelečiamas nutukimas siejamas su daugiau nei 200 galimų komplikacijų. Tarp dažniausių – 2 tipo cukrinis diabetas, arterinė hipertenzija, nealkoholinė suriebėjusių kepenų liga, miego apnėja, taip pat didesnė infarkto ir insulto rizika.

    Gydytojai pabrėžia, kad gydymo tikslas nėra vien skaičius svarstyklėse. Dažnai pirmieji teigiami pokyčiai pasimato savijautoje: daugiau energijos, mažesnis dusulys, geresnė fizinio krūvio tolerancija, mažiau mieguistumo po valgio, o vėliau gerėja kraujospūdis ir gliukozės rodikliai.

    Svarbus ir psichologinis aspektas, nes nutukimą lydi stigmatizacija, kuri gali didinti nerimą, depresijos simptomus ir socialinį atsitraukimą. Todėl pagarbi komunikacija ir aiškus ligos pripažinimas medicinine problema laikomi būtina gydymo dalimi.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į paauglystėje prasidedančias problemas: nutukimas jauname amžiuje dažnai persikelia į suaugystę ir ilgainiui didina kardiometabolinių ligų riziką. Vis dėlto ankstyvi, tvarūs pokyčiai ir laiku parinktas gydymas gali reikšmingai sumažinti ilgalaikes pasekmes.

    Gyvensenos korekcija išlieka gydymo pagrindas, tačiau kai kuriems žmonėms jos nepakanka dėl biologinių mechanizmų ir gretutinių ligų. Tokiais atvejais, įvertinus indikacijas, gali būti svarstomas kompleksinis gydymas, įskaitant farmakoterapiją, o šeimos gydytojas dažnai tampa tuo specialistu, kuris koordinuoja diagnostiką, stebėseną ir nukreipimą.

    „Svorio mažinimas tikrai nėra vien paprastas sprendimas mažiau valgyti. Tai lėtinė liga, kuri išderina alkio ir sotumo reguliaciją, todėl gydymas turi būti ilgalaikis ir pritaikytas žmogui“, – sakė gydytojas Tomasz Witaszek.

  • PSO skelbia Ebolos protrūkį Kongo DR tarptautine grėsme: aukų daugėja, plitimas spartėja

    PSO skelbia Ebolos protrūkį Kongo DR tarptautine grėsme: aukų daugėja, plitimas spartėja

    PSO: aukščiausias pavojaus lygis

    Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad naujas Ebolos protrūkis Kongo Demokratinėje Respublikoje pripažintas tarptautine visuomenės sveikatos grėsme. Tai aukščiausias formalus pavojaus lygis, taikomas tuomet, kai liga gali plisti per sienas ir reikalingas koordinuotas tarptautinis atsakas.

    Pranešimai apie ligą iš Ituri provincijos PSO pasiekė gegužės pradžioje, kai per kelias dienas mirė keli sveikatos priežiūros darbuotojai. Vėliau atlikti epidemiologiniai tyrimai ir laboratoriniai testai patvirtino Ebolos virusą.

    Kaip plinta protrūkis ir kas rizikuoja labiausiai

    Pagal vietos institucijų ir PSO vertinimus, fiksuojama šimtai įtariamų susirgimų, o patvirtintų atvejų skaičius auga. Skelbiama, kad mirčių skaičius jau viršija šimtą, tačiau ekspertai įspėja, kad realūs skaičiai gali būti didesni dėl ribotos prieigos prie dalies teritorijų.

    Protrūkio valdymą apsunkina didelis gyventojų judumas, įskaitant kasybos regionus, kur žmonės dažnai keliauja tarp gyvenviečių ir per sienas. Dalis atvejų siejami su perdavimu šeimose, ypač slaugant sergančius artimuosius namuose.

    Ebola plinta per tiesioginį kontaktą su užsikrėtusio žmogaus kūno skysčiais, užterštais paviršiais ar audiniais, o didžiausia rizika tenka artimiesiems, slaugantiems ligonius, ir medikams be tinkamų apsaugos priemonių. PSO pabrėžia, kad ankstyvas izoliavimas, infekcijų kontrolė gydymo įstaigose ir kontaktų atsekimas yra esminės priemonės stabdant plitimą.

    Viruso tipas ir gydymo galimybės

    PSO nurodo, kad šį kartą protrūkį sukėlė Bundibugyo tipo Ebolos virusas. Šis tipas istoriškai buvo siejamas su protrūkiais regione, tačiau jam, skirtingai nei kai kuriems kitiems Ebolos variantams, nėra plačiai taikomų licencijuotų specifinių vakcinų ar tikslinių gydymo schemų, todėl gydymas daugiausia remiasi simptomų valdymu ir intensyvia palaikomąja priežiūra.

    Tarptautinės sveikatos priežiūros komandos kartu su vietos institucijomis stiprina laboratorinius pajėgumus, didina diagnostikos apimtis, organizuoja apsaugos priemonių tiekimą ir medikų mokymus. Taip pat diegiamos priemonės, skirtos užtikrinti saugų pacientų transportavimą ir laidojimo procedūras, kurios ankstesniuose protrūkiuose buvo vienas svarbiausių perdavimo rizikos veiksnių.

    PSO vertinimu, nacionaliniu ir regioniniu lygmeniu rizika išlieka labai didelė, o pasauliniu mastu šiuo metu laikoma mažesne. Vis dėlto organizacija akcentuoja, kad situacija gali keistis, jei protrūkis įsitvirtins teritorijose su intensyviu judėjimu ar bus sunkiau užtikrinti kontrolės priemones.

    „Tarptautinis grėsmės statusas leidžia greičiau sutelkti resursus, koordinuoti šalių veiksmus ir sumažinti tikimybę, kad virusas išplis už regiono ribų“, – sakė PSO atstovai, ragindami šalis stiprinti pasirengimą, bet vengti nepagrįstų ribojimų, kurie trukdytų humanitarinei ir medicininei pagalbai.

  • Allodinija: kodėl ima skaudėti prisilietus ir ką tai gali išduoti apie migreną ar išsėtinę sklerozę

    Allodinija: kodėl ima skaudėti prisilietus ir ką tai gali išduoti apie migreną ar išsėtinę sklerozę

    Kas yra allodinija?

    Allodinija – tai skausmas, atsirandantis dėl dirgiklio, kuris įprastai skausmo nesukelia. Žmogui gali skaudėti nuo lengvo prisilietimo, drabužio trynimo, plaukų šukavimo ar nedidelio temperatūros pokyčio.

    Šis reiškinys dažnai painiojamas su hiperalgezija, tačiau skirtumas esminis. Hiperalgezija reiškia sustiprėjusį skausmą dėl tikrai skausmingo dirgiklio, o allodinija – skausmą dėl dirgiklio, kuris paprastai būtų neutralus.

    Kodėl „skauda nuo nieko“?

    Normaliomis sąlygomis švelnų prisilietimą perduoda A-beta nervinės skaidulos, o skausmą – A-delta ir C skaidulos. Šios sistemos veikia atskirai, todėl lengvi dirgikliai neturėtų būti „išverčiami“ į skausmo signalą.

    Allodinijos atveju nervų sistema tampa pernelyg jautri, o smegenys pradeda klaidingai interpretuoti prisilietimo signalus kaip skausmą. Dažniausiai tai siejama su centrine sensityzacija, kai pakinta skausmo apdorojimas nugaros smegenyse ar galvos smegenyse.

    „Allodinija nėra atskira liga – tai simptomas, rodantis, kad skausmo signalų apdorojimas nervų sistemoje yra pakitęs“, – aiškina skausmo medicinos specialistai.

    Kokie pojūčiai būdingi?

    Žmonės allodiniją dažniausiai apibūdina kaip deginimą, dilgčiojimą, kaitrą po oda ar staigų, aštrų dūrį. Kai kuriems pojūtis primena elektros impulsą, kuris pasireiškia staiga ir būna sunkiai nuspėjamas.

    Kitas dažnas bruožas – baimė prisilietimui, kai žmogus ima vengti artumo, tam tikrų drabužių ar net patalynės. Sunkesniais atvejais net lengvas audinio kontaktas gali smarkiai trikdyti miegą ir kasdienę veiklą.

    Su kokiomis ligomis siejama?

    Allodinija dažnai pasireiškia migrenos metu arba sergant lėtine migrena, kai ima skaudėti šukuojantis ar nešiojant akinius. Tyrimuose aprašoma, kad ji siejama su jautresniu skausmo apdorojimu ir gali būti signalas, jog migrenos priepuolis „įsibėgėja“.

    Taip pat ji gali lydėti diabetinę neuropatiją, kai pažeidžiami periferiniai nervai ir net kojinių prisilietimas tampa skausmingas. Allodinija minima ir fibromialgijos atvejais, kai būdingas išplitęs lėtinis skausmas bei padidėjęs jautrumas spaudimui.

    Dar viena situacija – neuralgija po juostinės pūslelinės, kai skausmas gali užsitęsti mėnesius ar metus. Ji pasitaiko ir sergant išsėtine skleroze, kai dėl demielinizacijos procesų pakinta signalų perdavimas nervų sistemoje.

    Kaip nustatoma ir gydoma?

    Allodinijos įvertinimas dažnai prasideda nuo išsamios apklausos: kada skausmas atsiranda, kas jį sukelia, kaip jis apibūdinamas ir ar yra neurologinių simptomų. Kartais atliekami paprasti klinikiniai testai su skirtingomis tekstūromis ar temperatūros dirgikliais, siekiant atskirti skausmo tipą.

    Įprasti nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, tokie kaip ibuprofenas, neretai būna mažai veiksmingi, nes problema susijusi su nervinių signalų apdorojimu. Klinikinėje praktikoje dažniau taikomi neuropatinio skausmo gydymo principai, įskaitant kai kuriuos antiepilepsinius ar antidepresinius vaistus, kuriuos parenka gydytojas.

    Svarbi ir nemedikamentinė pagalba, pavyzdžiui, desensityzacijos metodai, kai oda palaipsniui pratinama prie skirtingų pojūčių. Tačiau esminė kryptis – rasti ir gydyti pagrindinę priežastį, nes stabilizavus migreną, diabetą ar kitą būklę, allodinijos simptomai dažnai sumažėja.

    Jei skausmas nuo prisilietimo kartojasi, plinta arba trukdo miegui ir kasdieniam gyvenimui, verta kreiptis į šeimos gydytoją ar neurologą. Ypač svarbu neatidėlioti, jei atsiranda naujų neurologinių simptomų, pavyzdžiui, tirpimas, silpnumas ar regos pokyčiai.

  • Kontaktiniai lęšiai siunčia impulsus į smegenis: pelėms palengvino depresijos požymius

    Kontaktiniai lęšiai siunčia impulsus į smegenis: pelėms palengvino depresijos požymius

    Pietų Korėjos mokslininkai sukūrė eksperimentinius kontaktinius lęšius su mikroskopiniais elektrodais, kurie silpnais elektriniais impulsais veikia tinklainę ir taip gali pasiekti nuotaiką reguliuojančius smegenų tinklus. Tyrimas su pelėmis parodė, kad toks poveikis susilpnino depresijai būdingą elgesį, tačiau iki taikymo žmonėms dar labai toli.

    Akis jau seniai laikoma patogia prieiga medicinos technologijoms, nes tinklainė šviesą paverčia elektriniais signalais, kurie regos nervu keliauja į smegenis. Dėl to kuriami išmanieji lęšiai, skirti stebėti akispūdį sergant glaukoma, vertinti vyzdžio reakcijas ar ieškoti biomarkerių ašarų skystyje.

    Naujausiame darbe pasirinktas kitas tikslas: ne stebėti, o stimuliuoti. Lęšiuose integruoti elektrodai generuoja dvi panašias, bet šiek tiek besiskiriančias dažnio sroves, o jų persidengimas leidžia koncentruoti poveikį giliau esančiuose audiniuose ir tiksliau nukreipti signalą į tam tikrus nervinius kelius.

    „Idėja patraukli, bet šiuo metu tai tik ankstyvas bandymas su pelėmis, o ne paruoštas gydymo metodas žmonėms“, – sakė tyrimą komentavę mokslininkai.

    Eksperimentuose depresiją primenantys požymiai buvo sukelti laboratorinėms pelėms, pasitelkiant streso hormonų modelį. Patys tyrėjai pabrėžia, kad toks modelis neatspindi viso žmonių depresijos sudėtingumo, nes ši būklė gali turėti skirtingas priežastis, simptomus ir eigą.

    Dar vienas svarbus ribojimas yra tai, kad lęšiai buvo uždėti pelėms su pažeistais fotoreceptoriais, tai yra sutrikusia rega. To reikėjo todėl, kad įprasta regos veikla gali „užgožti“ ar iškraipyti stimuliacijos signalus, todėl dabartinė metodika, kaip ji išbandyta, netiktų gyvūnams ar žmonėms su sveika tinklaine.

    Kas trukdo pritaikyti žmonėms

    Specialistai atkreipia dėmesį ir į biomechaninius skirtumus: žmogaus akis nuolat fokusuoja vaizdą keisdama lęšiuko formą, o toks judėjimas gali trukdyti stabiliai perduoti impulsus per ant ragenos esantį kontaktinį lęšį. Be to, realiame gyvenime reikėtų užtikrinti patikimą pritaikymą, sterilumą ir infekcijų prevenciją.

    Praktinių kliūčių kelia ir gamyba: išmanieji lęšiai turi būti itin tiksliai pagaminti, biologiškai suderinami, atsparūs drėgmei ir mechaniniam dėvėjimuisi, o integruota elektronika turi veikti saugiai. Tyrėjai nurodo, kad kol kas tokia technologija būtų brangi ir nepasirengusi masinei komercinei gamybai.

    Neinvazinė smegenų stimuliacija medicinoje tiriama ir taikoma jau seniai, tačiau kontaktiniai lęšiai kaip „kelias“ į smegenis būtų visiškai nauja kryptis. Šis darbas papildo paieškas, kaip sukurti tikslesnius ir patogesnius metodus, bet kol kas tai veikiau koncepcijos įrodymas, o ne artimiausio meto gydymo alternatyva.

    Artimiausi žingsniai, kurių tikisi mokslininkai, būtų bandymai su kitais, į žmones labiau panašiais modeliais, saugumo vertinimas ir sprendimai, kaip stimuliaciją suderinti su normalia regos veikla. Tik tada būtų galima kalbėti apie klinikinių tyrimų perspektyvas.

  • Ebolos protrūkis Konge paskelbtas tarptautine grėsme: virusas plinta, vakcinos nėra

    Ebolos protrūkis Konge paskelbtas tarptautine grėsme: virusas plinta, vakcinos nėra

    PSO paskelbė tarptautinę ekstremalią situaciją

    Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) Kongo Demokratinėje Respublikoje fiksuojamą ebolos protrūkį paskelbė tarptautinio masto visuomenės sveikatos ekstremalia situacija. Toks sprendimas reiškia sustiprintas tarptautines priemones, greitesnį išteklių mobilizavimą ir griežtesnę stebėseną regionuose, kuriuose virusas gali plisti.

    Protrūkio epicentru laikoma Ituri provincija šalies šiaurės rytuose, netoli sienų su Uganda ir Pietų Sudanu. Šis regionas pasižymi didele gyventojų migracija, kuri siejama su kasybos veikla, o kai kuriose vietovėse darbą apsunkina nesaugumo situacija.

    Ką rodo naujausi skaičiai ir rizikos

    Pagal vietos sveikatos institucijų pateiktus duomenis, pranešta apie daugiau nei 90 įtariamų mirčių ir apie 350 įtariamų susirgimų. Dalis atvejų iki šiol vertinami kaip įtariami, nes laboratorinių tyrimų apimtys regione ribotos, todėl tikrasis protrūkio mastas dar gali kisti.

    Didžiausia įtampa kyla dėl to, kad užfiksuotas atvejis Gomoje, dideliame mieste šalies rytuose, kuris yra svarbus transporto ir judėjimo mazgas. Ugandoje taip pat patvirtintas atvejis ir viena mirtis, tačiau vietinio plitimo židinys, valdžios teigimu, nenustatytas.

    Afrikos ligų kontrolės ir prevencijos centrai įspėja, kad rytų Afrikos šalims, besiribojančioms su Kongo Demokratine Respublika, išlieka didelė įvežimo rizika. Šioje situacijoje kritiškai svarbios pasienio patikros, greita diagnostika ir kontaktų atsekimas.

    Kodėl šis ebolos tipas kelia išskirtinį nerimą

    Dabartinį protrūkį sukėlė Bundibugyo atmaina, kuriai nėra plačiai taikomos specifinės vakcinos ar standartizuoto tikslinio gydymo. Praktikoje tai reiškia, kad pagrindinės priemonės išlieka ankstyvas atvejų nustatymas, izoliavimas, infekcijų kontrolė sveikatos įstaigose ir saugios laidotuvės.

    Esamos ebolos vakcinos pirmiausia buvo kuriamos ir taikomos Zaire atmainai, kuri sukėlė didžiausius istorinius protrūkius. Bundibugyo atmaina anksčiau buvo fiksuota Ugandoje 2007 metais ir Kongo Demokratinėje Respublikoje 2012 metais, o mirtingumas tuomet siekė apie 30–50 proc.

    „Tai protrūkis, kuris gali plisti labai greitai, ypač jei pasiekia tankiai apgyvendintas teritorijas“, – sakė virusologas Jeanas-Jacquesas Muyembe.

    Kaip prasidėjo protrūkis ir kodėl jis galėjo vėluoti

    Epidemiologiniai tyrimai tęsiami, siekiant nustatyti protrūkio kilmę ir ankstyviausias užsikrėtimo grandis. Pirmasis identifikuotas atvejis siejamas su slaugytoja, kuri kreipėsi į sveikatos centrą Bunijoje, tačiau manoma, kad protrūkio epicentras yra Mongbwalu sveikatos zonoje, maždaug už 90 kilometrų.

    PSO apie didelio mirtingumo ligos pasireiškimą informuota gegužės 5 dieną, kai per kelias dienas mirė keli sveikatos priežiūros darbuotojai. Vietos sveikatos ministerija nurodė, kad dalis bendruomenių iš pradžių ligą siejo su mistinėmis priežastimis, todėl žmonės kreipėsi ne į medikus, o į maldos centrus, ir tai galėjo uždelsti kontrolės priemones.

    Specialistai pabrėžia, kad ebolos pradžia dažnai primena gripą ar maliariją, todėl ankstyvoje stadijoje ligą lengva supainioti. Dėl to svarbiausios tampa greitai pasiekiamos diagnostikos paslaugos, aiškus rizikos komunikavimas ir sveikatos sistemos apsauga nuo užsikrėtimų gydymo įstaigose.

  • Kanapės lieknina? Naujas tyrimas su pelėmis atskleidė netikėtą ryšį su diabetu

    Kanapės lieknina? Naujas tyrimas su pelėmis atskleidė netikėtą ryšį su diabetu

    Kanapės ir jų junginiai pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau mokslininkų dėmesio, ypač ten, kur švelninami reguliavimo ribojimai. Vis dėlto visuomenėje įsišaknijęs įsitikinimas apie vadinamąjį alkio jausmo sužadinimą ilgai kėlė klausimą, kaip kanapės gali sietis su mažesniu kūno svoriu.

    Kalifornijos universiteto Riversaido mokslininkai naujame eksperimente su pelėmis pabandė paaiškinti šį paradoksą. Jie nutukusias suaugusias peles 30 dienų veikiant Vakarų tipo racionu gydė arba grynu THC, arba viso augalo ekstraktu, kuriame THC kiekis buvo toks pats.

    Ką parodė bandymai su pelėmis

    Pelės buvo šeriamos riebalų ir cukraus gausia dieta 60 dienų, o gydymas pradėtas po 30 dienų. Abiejose grupėse, gavusiose THC arba ekstraktą, fiksuotas kūno masės mažėjimas, kai tuo metu negydytos pelės ir toliau priaugo svorio.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad gydytų pelių riebalinė masė eksperimento pabaigoje buvo mažesnė, nors suvartojamo maisto kiekis reikšmingai nesiskyrė. Tai leidžia manyti, kad pokyčius galėjo lemti ne vien apetito svyravimai, o metaboliniai mechanizmai.

    Svarbiausias skirtumas paaiškėjo vertinant gliukozės apykaitą: reikšmingesni metaboliniai pagerėjimai, įskaitant geresnę gliukozės toleranciją, buvo stebimi tik viso augalo ekstrakto grupėje. Vien THC tokio efekto nesukėlė.

    THC ne vienintelis veiksnys

    „Tai rodo, kad vien THC nepaaiškina metabolinės naudos, kuri kai kada siejama su kanapių vartojimu“, – sakė biomedicinos mokslininkas Nicholas DiPatrizio, vadovaujantis Kanabinoidų tyrimų centrui.

    „Panašu, kad kiti augalo junginiai gali atlikti kritinį vaidmenį“, – pridūrė jis.

    Mokslininkų vertinimu, kanapėse yra šimtai fitocheminių junginių, įskaitant skirtingus kanabinoidus, terpenus ir flavonoidus, kurie gali veikti kartu. Dėl šios priežasties vienos molekulės išskyrimas ne visada atspindi realų viso augalo ekstrakto poveikį.

    Kodėl išvadų negalima perkelti žmonėms

    Tyrimas atliktas su gyvūnais, todėl jo išvadų tiesiogiai taikyti žmonėms negalima. Pats N. DiPatrizio pabrėžė, kad tai nėra rekomendacija kanapes naudoti svoriui ar diabetui valdyti, nes klinikinių įrodymų, patvirtinančių tokį taikymą, šiuo metu nepakanka.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad kanapių poveikis gali skirtis priklausomai nuo amžiaus, vartojimo trukmės, dozės ir cheminės sudėties. Kai kurie darbai su gyvūnais rodo, jog ankstyvas poveikis gali būti siejamas su nepalankiais vystymosi rodikliais, todėl rizikos ir naudos balansas išlieka esminis klausimas.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale The Journal of Physiology. Autoriai teigia, kad ateities darbams bus svarbu tiksliau atskirti, kurie kanapių junginiai ir kokiais biologiniais keliais gali veikti gliukozės apykaitą bei riebalų kaupimą.