Category: Uncategorized

  • Kodėl agurkai ima pūti, o pomidorai vysta: klaidos, dėl kurių šiltnamio daržovės genda

    Daugelis šeimininkių pastebi, kad prekybos centre ar turguje pirktos šiltnamio daržovės šaldytuve nuvysta arba ima gesti jau po poros dienų. Dažnai pamirštama, jog šiltnamiuose užauginta produkcija iš esmės skiriasi nuo lauko daržovių: ji turi švelnesnę struktūrą, plonesnę odelę ir didesnį vandens kiekį.

    Prie jautriausių priskiriami agurkai, pomidorai, paprikos, salotos ir įvairūs žalumynai. Būtent todėl jiems reikia skirtingų temperatūros ir drėgmės režimų.

    Temperatūra – lemiamas veiksnys

    Specialistai pabrėžia, kad, kitaip nei kopūstų ar morkų, šiltnamio daržovių nereikėtų laikyti itin žemoje temperatūroje.

    Optimali temperatūra:

    • pomidorams – +8–12 laipsnių (geriausiai tinka šaldytuvo durelės arba vėsesnė sandėliuko vieta);
    • agurkams – +10–12 laipsnių (žemesnė nei +7 laipsnių temperatūra gali padaryti juos kartokus ir slidžius);
    • paprikoms – +8–10 laipsnių;
    • žalumynams ir salotoms – 0–2 laipsniai (tai vienintelės šiltnamio „gyventojos“, kurios mėgsta tikrą šaltį, tačiau tik esant beveik 100 proc. drėgmei).

    Nesilaikant šių režimų gali pasireikšti vadinamasis šalto pažeidimo efektas: daržovės patamsėja, tampa vandeningos, praranda skonį ir aromatą.

    Drėgmė – raktas į šviežumą

    Ne mažiau svarbus rodiklis yra drėgmė. Šiltnamio daržovėms rekomenduojama 85–95 proc. drėgmė, o žalumynams – net iki 98 proc.

    Sausoje aplinkoje produktai greitai praranda prekinę išvaizdą: agurkai susiraukšlėja, žalumynai nuvysta per kelias valandas, o pomidorai praranda stangrumą.

    Praktiškas sprendimas – laikyti daržoves perforuotuose (su skylutėmis) maišeliuose arba popieriniuose įvyniojimuose. Taip produktai gali „kvėpuoti“, tačiau aplink juos išlaikomas pakankamas drėgmės kiekis.

    Kodėl šaldytuvas kartais kenkia

    Nors įprasta viską laikyti šaldytuve, šiltnamio daržovėms tai ne visada geriausia išeitis. Per žema temperatūra gali suprastinti jų kokybę: agurkai tampa tarsi „stikliniai“, pomidorai praranda aromatą, o paprikos – tvirtumą ir struktūrą.

    Specialistai pataria rinktis vėsesnę vietą namuose arba vadinamąją „šiltesnę zoną“ šaldytuve.

    Klasta kaimynystė: etileno dujos

    Dar vienas svarbus niuansas – laikymas šalia vaisių. Pasirodo, obuoliai, bananai ir kriaušės išskiria etileno dujas, kurios natūraliai spartina nokimą. Jautriems šiltnamio žalumynams ir agurkams etilenas gali būti pražūtingas – jie greičiau gelsta ir pradeda pūti per 24–48 valandas.

    Vengtinos poros:

    • pomidorai + obuoliai;
    • agurkai + bet kokie vaisiai;
    • žalumynai + bananai.

    Kodėl šiltnamio daržovės genda greičiau

    Agrarinių tyrimų duomenimis, šiltnamio daržovių odelė dažniausiai būna plonesnė, ląstelės – jautresnės, o vandens kiekis – didesnis. Dėl to jos prasčiau toleruoja transportavimą, temperatūros svyravimus ir turi trumpesnį laikymo terminą.

    Kaip pailginti šiltnamio daržovių šviežumą

    1. Daržovių neplaukite iš anksto – nuplaukite tik prieš vartojimą. Ant odelės likusi drėgmė laikymo metu sudaro palankias sąlygas bakterijoms.

    2. Išrūšiuokite ir išimkite daržoves iš sandarių plastikinių maišelių, kuriuose jos buvo parduotos – juose greitai susidaro kondensatas.

    3. Saugokite nuo temperatūros šuolių: šiltnamio daržovės itin jautriai reaguoja į nuolatinį perkėlimą iš šilto į šaltą ir atgal.

    4. Venkite „šilumos spąstų“ – nepalikite maišelio ant palangės saulėje ar šalia viryklės.

    5. Naudokite „šiltesnę zoną“ šaldytuve: dažniausiai tai būna viršutinės lentynos arba specialūs stalčiai su reguliuojama drėgme.

  • Sauja jaunų dilgėlių lapų ir pavasarinis nuovargis traukiasi: štai kaip pasigaminti arbatą

    Dilgėlės geliančių lapų daugelis prisimena nuo vaikystės, tačiau ne visi žino, kad šiame augale slypi kur kas daugiau nei nemalonus dilgčiojimas. Dilgėlė nuo seno naudojama kaip vaistinis augalas: iš jos verdamos sriubos, gaminami nuovirai, o populiariausias būdas – sveikatai palanki arbata. Jauniausius lapelius geriausia rinkti anksti pavasarį.

    Dilgėlių arbatos dažnai griebiamasi tada, kai norima sumažinti skysčių susilaikymą organizme. Šis gėrimas pasižymi šlapimą varančiu poveikiu, todėl gali padėti mažinti tinimus ir paburkimą. Taip pat teigiama, kad jis palaiko inkstų veiklą ir padeda organizmui šalinti nereikalingus medžiagų apykaitos produktus. Liaudies medicinoje dilgėlių arbata buvo geriama esant alergijoms, uždegimams ar šlapimo takų infekcijoms, o pavasarį ji vertinama kaip organizmą stiprinantis ir energijos suteikiantis gėrimas.

    Manoma, kad dilgėlių antpilas gali palengvinti alergijos simptomus, taip pat padėti esant slogai – prisideda prie susikaupusio sekreto ir gleivių pasišalinimo. Dilgėlės siejamos ir su priešuždegiminiu bei skausmą mažinančiu poveikiu. Be to, teigiama, kad jauni dilgėlių lapai gali turėti įtakos gliukozės kiekiui kraujyje reguliuoti ir prisidėti prie normalaus kraujospūdžio palaikymo. Kai kurie žmonės pastebi, kad ši arbata ramina ir mažina nerimo pojūtį.

    Taip pat minima, jog dilgėlių arbata gali palankiai veikti moterų savijautą menopauzės laikotarpiu ir švelninti nemalonius simptomus, pavyzdžiui, karščio bangas. Vyrams ji kartais siejama su galimu palengvėjimu dėl prostatos padidėjimo.

    Dilgėlių nuoviras naudojamas ne tik iš vidaus. Jis gali būti taikomas išoriškai – odai, kai yra smulkių įpjovimų, įkandimų, sudirgimų, egzemos požymių ar lengvų nudegimų. Kartais dilgėlių nuoviras naudojamas kaip tonikas probleminei odai arba kaip plaukų skalavimo priemonė, kai norima stiprinti plaukus, mažinti jų riebalavimąsi ar slinkimą.

    Nors dilgėlių arbata laikoma naudinga, svarbu nepersistengti. Kai kuriems žmonėms ji gali sukelti maisto alergijos reakcijas. Jos nerekomenduojama vartoti turintiems hipoglikemiją, taip pat jos patariama vengti nėščiosioms ir mažiems vaikams.

    Beveik kiekvienas bent kartą yra „nudilgintas“ dilgėlės. Ant lapų ir stiebų esantys plaukeliai, prisilietus, sukelia deginimą ir gali palikti pūslelių – tai natūralus augalo gynybos mechanizmas. Kad dirginantis poveikis sumažėtų, prieš vartojant dilgėles patariama jas nuplikyti karštu vandeniu arba apvirti.

    Jaunus dilgėlių lapelius geriausia rinkti pavasarį – nuo balandžio iki gegužės, kol augalas dar nepradėjęs žydėti. Rinkti vertėtų atokiau nuo pagrindinių kelių ir pramoninių teritorijų. Dilgėles galima ir džiovinti – tam tinkama ne aukštesnė nei 35 laipsnių temperatūra. Geriausia džiovinti sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje, išdėliojus plonu sluoksniu, pavyzdžiui, ant popieriaus.

    Iš dilgėlių galima pasigaminti ne tik arbatą – jos tinka užpilams, actui, taip pat sriuboms, salotoms ar padažams.

    Norint pasigaminti arbatą iš jaunų dilgėlių lapelių, reikės kelių lapelių ir 250 ml verdančio vandens. Pirmiausia lapelius kruopščiai nuplaukite, sudėkite į puodelį ir užpilkite verdančiu vandeniu. Uždenkite ir palikite pritraukti apie 10 minučių. Tuomet antpilą nukoškite. Pagal skonį galima pasaldinti medumi, eritritoliu arba ksilitoliu ir įlašinti šiek tiek citrinos sulčių.

  • Jis tirštas kaip želė ir vadinamas medaus karaliumi: kodėl verta rinktis viržių medų

    Viržių medus laikomas viena kilniausių medaus rūšių, gaunamų Lenkijos bitynuose. Jis nėra pigiausias, tačiau dėl savo savybių dažnai minimas kaip itin vertingas produktas, kurį verta apsvarstyti įtraukiant į mitybą.

    Šis medus nuo kitų skiriasi jau pačiu gavimo būdu. Bitės renka nektarą iš viržių, kurių žydėjimo laikotarpis paprastai trunka apie 4–5 savaites. Moksliniuose tyrimuose nurodoma, kad esant palankioms oro sąlygoms viena bičių šeima gali pagaminti apie 10–30 kg medaus. Ribotas viržynų plotas ir specifinės gamybos sąlygos lemia ir aukštesnę šio produkto kainą.

    Viržiai nuo seno vertinti liaudies medicinoje įvairiose šalyse, o farmakologiniai tyrimai rodo, kad jie siejami su priešuždegiminėmis, šlapimą varančiomis ir antioksidacinėmis savybėmis. Taip pat nurodoma, kad viržių medus pasižymi dideliu gebėjimu neutralizuoti laisvuosius radikalus, todėl neretai minimas kaip galintis prisidėti prie antioksidacinės apsaugos.

    Viržių medus išsiskiria ir ypatingu tirštumu, todėl jo gamybai taikomos specialios technologijos. Norint gauti švarų, rūšinį produktą, dažnai reikalingas dvigubas sukimas, o prieš medsukį naudojami įrankiai koriams atlaisvinti. Želė primenanti konsistencija siejama su didesniu baltymų ir aminorūgščių kiekiu.

    Ne veltui viržių medus kartais vadinamas medaus karaliumi. Teigiama, kad jame yra daugiau biologiškai aktyvių medžiagų nei daugelyje kitų medaus rūšių. Jis ypač siejamas su palankiu poveikiu inkstams ir šlapimo takams: dėl viržių žieduose esančių eterinių aliejų bei rauginių medžiagų gali turėti šlapimą varantį ir antibakterinį poveikį, taip pat būti siejamas su priešuždegiminėmis savybėmis.

    Be to, viržių medus dažnai įvardijamas kaip natūralus prebiotikas, galintis padėti palaikyti palankią žarnyno mikroflorą. Taip pat minima, kad jis gali švelninti skrandžio ir žarnyno sudirgimą. Šiame produkte aptinkama lengviau įsisavinamos geležies, taip pat kalio, kalcio ir magnio, be to, jame būna B grupės vitaminų ir vitamino A.

    Kaip ir dauguma medaus rūšių, viržių medus neretai vartojamas peršalimo sezonu. Dėl natūralių medžiagų jis gali slopinti bakterijų ir virusų dauginimąsi, todėl tinka ir esant gerklės ar burnos ertmės sudirgimui.

    Svarbu prisiminti, kad medaus nereikėtų dėti į verdantį vandenį. Esant aukštesnei nei 40 laipsnių temperatūrai, dalis vertingų fermentų suyra, todėl produktas praranda dalį savo savybių. Geriau suvalgyti po šaukštelį medaus natūralaus arba įmaišyti į jau pravėsusį gėrimą.

    Viržių medus dažniausiai rekomenduojamas žmonėms, turintiems jautresnį skrandį, patiriantiems rėmenį, refliuksą ar virškinamojo trakto uždegimus. Vis dėlto jis turėtų būti tik papildoma priemonė, o pasikartojantys simptomai – priežastis pasitarti su gydytoju. Taip pat jis gali būti naudingas vyrams po 40 metų, kurie dažniau susiduria su prostatos ir šlapimo sistemos problemomis. Per dažnesnių peršalimų laikotarpį šį medų taip pat verta apsvarstyti kaip mitybos papildymą.

    Vis dėlto viržių medus tinka ne visiems. Jo turėtų saugotis diabetu sergantys žmonės, nes glikeminis indeksas siekia apie 60. Taip pat jo reikėtų vengti asmenims, alergiškiems bičių produktams ar viržių žiedadulkėms.

    Reikia įvertinti ir kaloringumą: 100 g viržių medaus yra apie 330 kcal, todėl vartoti reikėtų saikingai. Įprastai pagrįsta porcija – 1–2 arbatiniai šaukšteliai (apie 10–20 g), jei medus naudojamas kasdieniams gėrimams ar maistui pagardinti.

    Atpažinti tikrą viržių medų padeda jo savybės. Jis yra tiksotropinis, todėl primena želė: pamaišius šaukšteliu trumpam suskystėja, tačiau nustojus maišyti po kurio laiko vėl sutirštėja ir grįžta į gelio formą. Dėl didelio tirštumo jis sunkiau nuteka nuo šaukštelio, o masėje neretai matyti smulkių oro burbuliukų. Padirbiniai dažnai būna skysti ir lengvai pilami – neretai tai praskiesti ar su kitokios kilmės medumi maišyti produktai. Jei pamaišytas medus nebegrįžta į želė konsistenciją, tai gali būti ženklas, kad produktas nėra autentiškas.

    Tikras viržių medus paprastai būna tamsiai gintarinės ar rubininės spalvos. Sukietėjęs (kristalizuojasi gana lėtai) jis gali įgauti oranžinį ar šviesiai rusvą atspalvį. Jam būdingas intensyvus, ryškus viržių žiedų aromatas.

    Skirtingai nei rapsų medus, viržių medus kristalizuojasi lėčiau. Jam sukietėjus, jis paprastai netampa kietas kaip akmuo – įgauna smulkiai grūdėtą, sviestinę tekstūrą, kurią lengva tepti ant duonos. Žiūrint į stiklainį, verta atkreipti dėmesį į smulkius oro burbuliukus, tarsi „įšaldytus“ tamsioje, želė primenančioje masėje.

  • Apie šį pigų produktą virtuvėje pamiršome: sotina visai dienai ir padeda mažinti cholesterolį

    Skaldyti žirniai turi stebėtinai didelį maistinį potencialą. Šios nedidelės kruopelės yra puikus skaidulų ir vitaminų šaltinis, ypač B grupės, kurie svarbūs nervų sistemos veiklai. Remiantis USDA duomenimis, virti skaldyti žirniai 100 g porcijoje paprastai turi apie 8–9 g baltymų ir apie 8 g skaidulų. Dėl to jie laikomi palyginti mažo kaloringumo, tačiau labai sočiu produktu.

    Skaldyti žirniai taip pat suteikia vitamino K, kuris būtinas normaliai kraujo krešėjimo funkcijai. Be to, juose yra mineralų – kalio, magnio, fosforo ir geležies – siejamų su palankiu poveikiu širdies ir kraujotakos sistemos veiklai.

    Dar vienas privalumas – žemas glikeminis indeksas. Virtų skaldytų žirnių GI vidutiniškai siekia apie 32, nors, priklausomai nuo paruošimo būdo, gali svyruoti maždaug nuo 22 iki 45. Tai reiškia, kad gliukozė į kraują išsiskiria pamažu, todėl toks maistas gali būti naudingas žmonėms, sergantiems 2 tipo diabetu, arba tiems, kurie siekia stabilesnio cukraus kiekio kraujyje.

    Didelis skaidulų kiekis padeda ilgiau išlaikyti sotumo jausmą, o tai neretai sumažina vėliau suvartojamų kalorijų kiekį. Mokslininkų iš Kopenhagos universiteto publikuoti duomenys (žurnale Food & Nutrition Research, 2016) rodo, kad patiekalai, kuriuose dominuoja augaliniai baltymai (tarp jų ir iš žirnių), gali reikšmingai didinti sotumą. Viename tyrime dalyviai po augalinės kilmės baltymų patiekalų per kitą valgymą vidutiniškai suvartojo apie 12 proc. mažiau kalorijų nei po gyvūninės kilmės baltymų patiekalų.

    Skaldyti žirniai siejami ir su galimu teigiamu poveikiu kraujospūdžiui. Publikacijose žurnale Journal of Agricultural and Food Chemistry aprašoma, kad tam tikri žirnių baltymai gali turėti kraujospūdį mažinančių savybių. Autoriai taip pat nurodė, kad iš žirnių išgauti baltymų hidrolizatai gali padėti atitolinti arba sumažinti nepalankių inkstų funkcijos pokyčių riziką, kurie dažnai siejami su aukštu kraujospūdžiu. Nors ryškesnis poveikis pastebimas vartojant labiau apdorotas žirnių baltymų formas, ankštinių įtraukimas į kasdienę mitybą apskritai laikomas naudingas širdies ir kraujagyslių sistemai.

    Vis dėlto skaldyti žirniai tinka ne visiems. Sergantieji virškinamojo trakto ligomis, pavyzdžiui, refliuksu ar skrandžio opalige, turėtų būti atsargūs – žirniuose esantys oligosacharidai kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą ir diskomfortą. Žmonėms, turintiems skydliaukės veiklos sutrikimų (tiek per aktyvią, tiek per silpną), prieš didinant ankštinių kiekį racione verta pasitarti su gydytoju. Geriausia skaldytus žirnius įtraukti kaip subalansuotos, įvairios mitybos dalį.

    Vienas populiariausių pasirinkimų – tradicinė žirnių sriuba. Norint ją paruošti, skaldytus žirnius dažniausiai pakanka pamirkyti apie 6–8 valandas (nors jie paprastai mirksta trumpiau nei neskelti žirniai) ir virti apie 30–40 minučių, kol suminkštėja ir pradeda irti paspaudus šakute. Skoniui ir maistingumui pagerinti galima dėti morkų, petražolių šaknų, saliero, taip pat prieskonių, pavyzdžiui, mairūno ar kmynų, kurie neretai palengvina virškinimą.

    Ieškantiems modernesnių sprendimų, skaldytus žirnius galima paversti užtepėle: išvirtus žirnius sutrinkite su alyvuogių aliejumi, citrinos sultimis, trupučiu česnako ir mėgstamomis žolelėmis. Tokia užtepėlė tinka kaip daržovių padažas arba priedas prie pilno grūdo duonos.

    Skaldyti žirniai taip pat puikiai tinka salotoms – jie padidina baltymų ir skaidulų kiekį. Juos galima naudoti ir troškiniuose, nes švelnus, šiek tiek riešutinis skonis dera su daugeliu daržovių. Dar vienas būdas – augaliniai kotletai: sumaišykite virtus žirnius su virta sorų kruopa, įdėkite svogūno, česnako, šviežių žolelių, suformuokite kotletus ir kepkite orkaitėje arba apkepkite nedideliame alyvuogių aliejaus kiekyje.

  • Inkų auksu vadinama quinoa lenkia kruopas: kodėl verta valgyti ir kaip teisingai virti

    Smulkios bolivinės balandos, dar vadinamos quinoa, sėklos yra puikus baltymų, skaidulų ir mineralų šaltinis. Šis produktas buvo vienas pagrindinių senovės inkų mityboje, todėl neretai vadinamas inkų auksu arba šventu grūdu. Quinoa tinka ne tik siekiantiems numesti svorio ar norintiems maitintis sveikiau – ją dažnai rekomenduoja ir sergantiems diabetu bei turintiems atsparumą insulinui.

    Quinoa yra lengvai virškinama, todėl dažnai gerai tinka vyresnio amžiaus žmonėms, vaikams, nėščiosioms ir žindančioms moterims. Ji vertinama dėl didesnio baltymų kiekio: pakankamas baltymų vartojimas padeda palaikyti raumenų būklę ir jų atsistatymą, prisideda prie medžiagų apykaitos procesų bei ilgiau suteikia sotumo. Be to, quinoa turi ir organizmui būtinų nepakeičiamųjų aminorūgščių.

    Dar vienas svarbus privalumas – skaidulos. Jos gerina virškinimą, palankiai veikia žarnyno mikroflorą, didina sotumą po valgio, taip pat padeda reguliuoti cukraus ir cholesterolio kiekį kraujyje.

    Įdomu tai, kad quinoa turi ir nesočiųjų omega-3 bei omega-6 riebalų rūgščių, kurios svarbios širdžiai ir kraujotakos sistemai. Reguliarus omega-3 šaltinių vartojimas siejamas su palankesne širdies veikla, geresniu cholesterolio balansu ir mažesne aterosklerozės rizika. Šios riebalų rūgštys taip pat pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis ir prisideda prie nervų sistemos, įskaitant smegenų, veiklos.

    Quinoa sudėtyje nėra glitimo, todėl ji tinka celiakija sergantiems žmonėms. Joje taip pat yra antioksidantų, kurie padeda organizmui kovoti su laisvųjų radikalų poveikiu, gali mažinti uždegiminius procesus ir siejami su mažesne kai kurių ligų rizika. Be to, quinoa aprūpina organizmą įvairiais vitaminais ir mineralais.

    Quinoa suteikia sudėtinių angliavandenių, kurie energiją atpalaiduoja palaipsniui ir nesukelia staigių gliukozės šuolių. Tai ypač aktualu diabetu sergantiems ir atsparumą insulinui turintiems žmonėms. Prie to prisideda ir skaidulos, o pati quinoa laikoma turinčia palyginti žemą glikeminį indeksą.

    Prieš verdant quinoa svarbu ją labai gerai perplauti. Patogiausia tai daryti tankiame sietelyje po tekančiu vandeniu – taip sumažinsite kartumą, o tekstūra ir skonis bus malonesni. Perplautą quinoa suberkite į puodą, užpilkite vandeniu (dažniausiai 1 stiklinei quinoa naudojamos 2 stiklinės vandens) ir virkite apie 15 minučių.

    Išvirtą quinoa galima patiekti tiek saldžiai, tiek sūriai. Pusryčiams ji tinka su vaisiais, džiovintais vaisiais ar riešutais, jogurtu ir medumi. Taip pat quinoa gali būti salotų pagrindas – puikiai dera su keptu burokėliu, feta, graikiniais riešutais bei garstyčių ir medaus užpilu. Ja galima pakeisti ryžius, makaronus ar bulves ir patiekti su mėsa ar žuvimi bei mėgstamomis daržovėmis.

  • Išgerkite stiklinę per dieną: naminis kolagenas gali padėti keliams ir odai – receptas paprastas

    Kolagenas – tai baltymas, kurį organizmas gamina natūraliai. Tačiau bėgant metams jo sintezė mažėja, todėl daliai žmonių norisi papildyti atsargas mityba ar papildais. Kolageno galima gauti su maistu, pavyzdžiui, valgant sultinius ar mėsos drebučius, taip pat vartojant maisto papildus. Vis dėlto kokybiški papildai neretai kainuoja brangiai, todėl kai kurie renkasi paprastesnę alternatyvą – pasigaminti kolageno mišinį namuose.

    Teigiama, kad kolagenas gali prisidėti prie sąnarių sveikatos, padėti mažinti diskomfortą žmonėms, kuriuos vargina sąnarių degeneraciniai pokyčiai. Taip pat jis siejamas su odos senėjimo procesų lėtinimu: reguliariai vartojamas gali padėti palaikyti odos elastingumą, stangrumą ir mažinti raukšlių matomumą.

    Be to, kolagenas neretai minimas kaip galintis turėti teigiamą poveikį ne tik odai, bet ir bendrai kūno išvaizdai – pavyzdžiui, kai kurių žmonių teigimu, celiulitas gali tapti mažiau pastebimas. Taip pat sakoma, kad jis gali prisidėti prie plaukų ir nagų stiprinimo, žarnyno veiklos palaikymo bei kraujotakos sistemos būklės, nes siejamas su kraujagyslių elastingumu. Dar viena dažnai minima nauda – medžiagų apykaitos palaikymas, todėl kolagenas kartais pasirenkamas ir siekiant sumažinti svorį.

    Žemiau pateikiamas paprastas naminio kolageno receptas, kurį, pasak pasakojimų, anksčiau žmonės naudojo sąnariams ir odos elastingumui palaikyti.

    Kaip pasigaminti naminio kolageno mišinį

    Į prikaistuvį supilkite vandenį ir suberkite želatiną. Išmaišykite ir palikite maždaug 10 minučių, kad želatina išbrinktų. Tuomet pašildykite, kol želatina visiškai ištirps. Kai mišinys atvės, supilkite šaltalankių sultis, dar kartą išmaišykite – ir paruošta.

    Kolagenas sudarytas iš baltymų molekulių, kurių yra ir maistinėje želatinoje. Želatina dažniausiai gaminama iš kiaulienos audinių, sausgyslių ir kaulų. Taip pat pabrėžiama, kad vartojant kolageną verta pasirūpinti pakankamu vitamino C kiekiu, nes jis gali padėti geriau įsisavinti šį baltymą. Vienas iš vitamino C šaltinių – šaltalankių sultys. Joms taip pat priskiriamas imunitetą palaikantis ir priešuždegiminis poveikis. Teigiama, kad šaltalankiai gali būti naudingi ir širdies bei kraujotakos sistemai: siejami su „blogojo“ cholesterolio mažinimu, antiateroskleroziniu poveikiu ir kraujotakos reguliavimu.

    Norint dar labiau palaikyti kolageno sintezę, į mitybą rekomenduojama įtraukti batatus, kuriuose gausu beta karoteno. Taip pat siūloma vartoti pomidorų produktus, pavyzdžiui, passatą ar tyreles – juose esantis likopenas siejamas su kolageno molekulių apsauga nuo irimo. Be to, kasdienėje mityboje patariama nepamiršti įvairių daržovių ir vaisių.

  • Anyžais kvepianti „prancūziška petražolė“ gali mažinti kraujospūdį – po 40-ies verta turėti

    Nepastebima, bet galinti visiškai pakeisti patiekalų skonį. Daržinė trybulė – prieskoninė žolelė, kuri kadaise buvo virtuvės klasika, o šiandien pamažu vėl grįžta į madą. Verta ją išbandyti, ypač jei mėgstate subtilius, gaivius aromatus.

    Daržinė trybulė priklauso salierinių šeimai. Ji buvo žinoma ir vertinama dar Senovės Romoje, o Lenkijoje auginama nuo seno. Anksčiau ši žolelė buvo naudojama ne tik kulinarijoje, bet ir liaudies medicinoje – jai priskirdavo savybes, galinčias padėti regėjimui bei gerinti apetitą.

    Trybulė dažnai vadinama prancūziška petražole, nes iki šiol yra populiari prancūzų virtuvėje. Jos skonis švelnus, kiek salstelėjęs, su aiškiai juntama anyžių nata ir petražolių lapeliams būdingu gaivumu.

    Be skonio privalumų, daržinė trybulė turi ir sveikatai naudingų savybių. Ji gali padėti virškinimui ir palaikyti kepenų veiklą. Taip pat pasižymi lengvu šlapimą varančiu poveikiu, kuris gali prisidėti prie skysčių pertekliaus mažinimo organizme ir padėti sumažinti tinimus.

    Dėl kalio kiekio trybulė gali prisidėti prie normalaus kraujospūdžio palaikymo. Be to, ji yra vitamino C, B grupės vitaminų, taip pat mineralinių medžiagų, tokių kaip geležis, magnis ir kalcis, šaltinis.

    Šioje žolelėje esantys antioksidantai gali padėti apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso ir laisvųjų radikalų poveikio.

    Virtuvėje trybulė gali puikiai praturtinti daugelio patiekalų skonį. Svarbu ją dėti gaminimo pabaigoje, nes aukšta temperatūra greitai sumažina būdingą aromatą.

    Ji ypač tinka žolelių sviestui: pakanka smulkiai sukapoti trybulę ir sumaišyti su sviestu bei mėgstamais priedais. Toks sviestas puikiai dera su traškia duona. Panašiai žolelę galima įmaišyti ir į varškės užtepėlę.

    Trybulė tinka ir sriuboms – geriausia ja pabarstyti sultinį ar kitą sriubą prieš pat patiekiant. Šviežius lapelius galima dėti į salotas su pomidorais ir ilgavaisiais agurkais: jie suteiks gaivos ir įdomų, švelniai prieskoninį aromatą.

    Trybulė naudojama ir prancūziškame, lengvai rūgštokame padaže ravigote, kuris gaminamas iš vinegreto, svogūno arba šaloto, kaparėlių ir šviežių žolelių. Taip pat ją galima sutrinti su alyvuogių aliejumi, riešutais ir parmezanu, paruošiant aromatingą pesto.

    Daržinę trybulę galima pritaikyti įvairiai, todėl verta suteikti jai šansą ir įsitikinti, kaip lengvai ji gali pakeisti kasdienių patiekalų skonį.

  • Pigi ir be ašakų, bet sudėtis gąsdina: ši žuvis JAV griežtai kontroliuojama

    Panga (pangasius), dar vadinama rykliniu šamu, kilusi iš Mekongo deltos Vietname – vieno labiausiai industrializuotų ir labiausiai užterštų Pietryčių Azijos regionų. Į upę patenka miestų nuotekos, pesticidų likučiai iš ryžių laukų ir atliekos iš daugybės žuvininkystės ūkių. Mokslininkai yra fiksavę, kad šioje teritorijoje paviršiniuose vandenyse gali būti viršijamos Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamos sunkiųjų metalų, tokių kaip arsenas ar kadmis, normos, o kai kuriuose intakuose nustatytos padidėjusios arseno koncentracijos, viršijančios geriamojo vandens saugos ribą.

    Panga yra viena iš nedaugelio žuvų, galinčių išgyventi vandenyje, kuriame mažai deguonies. Tai lemia gerai išvystyta kraujotakos sistema ir gebėjimas prie vandens paviršiaus pasisavinti atmosferos deguonį. Ši savybė palengvina intensyvią žuvų auginimo praktiką, kai vanduo keičiamas ribotai, tačiau kartu didina riziką, kad žuvies audiniuose gali kauptis sunkieji metalai ir kiti organiniai teršalai. Ilgalaikis tokių medžiagų poveikis, kaip nurodo Pasaulio sveikatos organizacija, siejamas su didesne odos, plaučių ir šlapimo pūslės vėžio rizika, taip pat nervų ir širdies bei kraujagyslių sistemos pažeidimais. Be to, galimi inkstų veiklos sutrikimai, kaulų silpnėjimas ir padidėjęs kraujospūdis.

    Kita problema – antibiotikų naudojimas intensyviuose ūkiuose. Tvenkiniuose neretai laikoma itin didelė žuvų koncentracija, todėl bakterinės infekcijos plinta greitai. Siekiant jas suvaldyti, ūkiuose taikomi antimikrobiniai vaistai. Tyrimuose, kuriuos atliko Wageningeno universitetas ir Can Tho universitetas Vietname, buvo nustatyta antibiotikų pėdsakų iš ūkių išleidžiamame vandenyje ir dugno nuosėdose. Net ir mažos tokių medžiagų liekanos maiste gali paveikti žarnyno mikrobiotą – gerųjų bakterijų pusiausvyrą virškinamajame trakte.

    Kontroversijų kelia ir pangos paruošimas transportavimui. Maisto pramonėje kartais naudojami natrio polifosfatai, kurie padeda sulaikyti vandenį žuvies raumenyse. Taip pagerinama filė išvaizda ir padidinama jos masė, tačiau per didelis fosfatų kiekis mityboje gali neigiamai veikti mineralų apykaitą ir papildomai apkrauti inkstus.

    Svarbu ir tai, kuo žuvis šeriama. Natūralioje aplinkoje panga minta planktonu, smulkiais vandens organizmais ir organinėmis dalelėmis, nusėdančiomis į dugną. Ūkiuose ji dažniausiai šeriama augaliniais pašarais, pavyzdžiui, sojų, ryžių ar kukurūzų pagrindu, papildant riebalais, skatinančiais greitesnį augimą. Dėl to keičiasi mėsos sudėtis: joje paprastai būna mažiau omega-3 riebalų rūgščių, naudingų širdžiai ir smegenims, ir daugiau omega-6, kurių perteklius siejamas su uždegiminių procesų stiprėjimu. Tai reiškia, kad maistinė vertė gali būti mažesnė nei riebesnių jūrinių žuvų, tokių kaip lašiša ar skumbrė.

    Prie žuvų, kurios ypač linkusios kaupti sunkiuosius metalus, priskiriamas ir kardžuvė bei didesnės tunų rūšys. Tai plėšrūnai, esantys aukštai mitybos grandinėje, todėl su kiekvienu grobiu kaupia nedidelius gyvsidabrio kiekius. Pavojingiausia forma – metilgyvsidabris, pasižymintis stipriu neurotoksiniu poveikiu. Europos maisto saugos tarnyba yra nurodžiusi, kad didžiausios šios medžiagos koncentracijos aptinkamos būtent stambiose plėšriosiose žuvyse, o nėščiosios priskiriamos prie ypač jautrių grupių dėl galimos įtakos vaisiaus nervų sistemos vystymuisi.

    Metilgyvsidabris lengvai patenka į organizmą ir gali kauptis smegenyse bei nerviniuose audiniuose. Reguliarus jo vartojimas siejamas su vaikų nervų sistemos raidos sutrikimų rizika ir didesne širdies bei kraujagyslių ligų tikimybe suaugusiesiems. Vokietijos Federalinis rizikos vertinimo institutas yra pateikęs vertinimų, kad net viena ar dvi kardžuvės porcijos gali priartinti prie leistinos metilgyvsidabrio ribos, ypač vaisingo amžiaus moterims. Tuno atveju dažnai nurodoma, kad saikingas vartojimas gali būti laikomas saugesniu, tačiau didesnio užterštumo atvejais net viena porcija gali reikšmingai padidinti suvartojamą kiekį.

    Į rizikingų žuvų sąrašą dažnai įtraukiama ir vadinamoji sviestžuvė (escolar). Šios žuvies mėsoje natūraliai būna daug vaškinių esterių, kurių žmogaus virškinimo sistema neskaido. Dėl to kai kuriems žmonėms po vartojimo gali pasireikšti staigūs virškinamojo trakto simptomai: viduriavimas, pilvo skausmai, pykinimas ar vėmimas.

    Antibiotikų likučiai žuvų mėsoje laikomi ilgalaike rizika: jie nebūtinai sukelia staigius apsinuodijimo požymius, tačiau nuolatinė ekspozicija gali trikdyti žarnyno mikrobiomą ir prisidėti prie antimikrobinio atsparumo augimo – situacijos, kai įprasti antibiotikai ima veikti prasčiau.

    Dėl šių priežasčių Jungtinėse Valstijose panga yra prižiūrima griežčiau nei daugelyje Europos šalių. Importo kontrolė yra sugriežtinta, o į rinką patenkančios siuntos tikrinamos dėl galimų antibiotikų, pesticidų ir sunkiųjų metalų likučių.

  • Neišmeskite margučių: 5 greiti patiekalai iš virtų kiaušinių dings nuo stalo akimirksniu

    Pavasarinės salotos

    Jei po švenčių liko virtų kiaušinių, juos galima greitai paversti gaiviomis pavasarinėmis salotomis.

    Ingredientai:

    • kiaušiniai – 4 vnt.
    • švieži agurkai – 4–5 vnt.
    • ridikėliai (didesni) – 6–8 vnt.
    • žalumynai – krapai, svogūnų laiškai, petražolės
    • majonezas – 2 v. š.
    • grietinė (15–20 proc.) – 3–4 v. š.
    • baltasis krienas – 2 a. š.
    • druska, pipirai – pagal skonį

    Gaminimas:

    Kiaušinius išvirkite kietai (apie 7 min.), atvėsinkite ir perpjaukite pusiau. Agurkus ir ridikėlius supjaustykite smulkiais kubeliais, suberkite smulkintus žalumynus.

    Salotas pagardinkite majonezu, grietine ir krienu, pasūdykite, papipirinkite ir gerai išmaišykite.

    Ant viršaus dailiai sudėkite kiaušinių puseles ir papuoškite žalumynais.

    „Cezario“ salotos su traškiais skrebučiais

    Ingredientai:

    • vištienos filė (rūkyta arba apkepta)
    • salotos „Aisbergas“
    • vyšninių pomidorų
    • virti kiaušiniai
    • parmezanas
    • skrebučiai

    Padažui reikės:

    • kiaušinis – 1 vnt.
    • alyvuogių aliejus – 100 g
    • česnakas – 1 skiltelė
    • druska – pagal skonį
    • grūdėtosios garstyčios – 1 a. š.
    • citrinų sultys – 1 a. š.

    Gaminimas:

    Į trintuvo indą sudėkite kiaušinį, alyvuogių aliejų, česnaką, druską, garstyčias ir citrinų sultis. Plakite 15–20 sek., kol masė pradės tirštėti. Tuomet pamažu kelkite trintuvą aukštyn ir plakite dar 30–40 sek., kol padažas taps vientisas.

    „Aisbergą“ supjaustykite arba suplėšykite rankomis, įmaišykite dalį padažo ir smulkiai tarkuoto parmezano.

    Salotas dėkite į lėkštę, ant viršaus išdėliokite vištieną, perpus perpjautus vyšninius pomidorus ir pjaustytus kiaušinius.

    Jei norite sotesnio skonio, papildomai apšlakstykite padažu. Pabaigoje užberkite traškių skrebučių ir dar šiek tiek parmezano.

    Marinuoti kiaušiniai

    Puikus būdas sunaudoti likusius kiaušinius – greitai juos užmarinuoti aromatingame sojų padaže.

    Ingredientai:

    • kiaušiniai – 6 vnt.
    • sojų padažas – 200 ml
    • vanduo – 200 ml
    • česnakas – 2–3 skiltelės
    • čili pipiras – pagal skonį
    • svogūnas – 1 nedidelis
    • svogūnų laiškai – keli stiebai
    • kalendra – 2 v. š.
    • cukrus – 1 v. š.
    • baltasis sezamas – 1–2 v. š.

    Gaminimas:

    Kiaušinius virkite apie 6 min., kad trynys viduje liktų šiek tiek minkštesnis, arba naudokite po švenčių likusius virtus kiaušinius. Iškart sudėkite į šaltą (geriausia – ledinį) vandenį ir nulupkite.

    Sumaišykite sojų padažą, vandenį ir cukrų. Sudėkite smulkintą česnaką, svogūną, čili, kalendrą ir svogūnų laiškus. Galiausiai suberkite sezamą ir išmaišykite.

    Desertas iš virtų kiaušinių

    Nepatikėsite, bet iš virtų kiaušinių galima paruošti ir desertą – svarbiausia viską gerai sutrinti iki šilkinės konsistencijos.

    Ingredientai (1–2 porcijoms):

    • virti kiaušiniai – 4 vnt.
    • kakava – 4 v. š.
    • cukrus – 4 v. š.
    • vanilinis cukrus – 1 a. š.
    • pienas – 100–120 ml

    Gaminimas:

    Visus ingredientus sudėkite į dubenį ir trintuvu sutrinkite iki visiškai vientisos masės. Masę supilkite į formą, uždenkite maistine plėvele ir padėkite į šaldytuvą per naktį.

    Kitą dieną desertą papuoškite pagal skonį ir patiekite.

    Įdaryti kiaušiniai su pievagrybiais

    Ingredientai:

    • kiaušiniai – 5 vnt.
    • pievagrybiai – 150 g
    • majonezas – 1 v. š.
    • druska – pagal skonį

    Gaminimas:

    Pievagrybius labai smulkiai supjaustykite ir kepkite, kol gražiai apskrus. Virtus kiaušinius perpjaukite pusiau ir išimkite trynius.

    Į trynius sudėkite apkeptus grybus, majonezą, pasūdykite ir šakute gerai sutrinkite.

    Gauta mase pripildykite baltymus ir, jei norite, apibarstykite smulkintais svogūnų laiškais.

  • Niekada nepirkite šios mėsos: 5 ženklai, kurie parduotuvėje turi sukelti įtarimą

    Tekstūros pokyčiai

    Vienas patikimiausių būdų įvertinti, ar mėsa saugi vartoti, – atkreipti dėmesį į jos tekstūrą. Jei pjaustyta mėsa tampa slidi arba lipni, didelė tikimybė, kad ji jau sugedusi.

    Ankstyvose gedimo stadijose kai kurios bakterijos, pavyzdžiui, laktobakterijų rūšys, gali gaminti bakterinius egzopolisacharidus (EPS) – junginius, kurie sudaro gleivingą barjerą.

    Gleivės taip pat gali atsirasti dėl baltymų skaidymo: bakterijos, esančios ant mėsos, išskiria fermentus, kurie ardo baltymus ir keičia produkto paviršių.

    Nemalonus kvapas

    Jei rūkyta ar vytinta mėsa skleidžia nemalonų kvapą, jos nei pirkti, nei valgyti nereikėtų. Bakterijų sukeliamas irimas gali suformuoti įvairius kvapus: sūrio, sieros (primenantį supuvusius kiaušinius), rūgštų ar panašų į kopūstų.

    Šviežia mėsa turėtų turėti neutralų arba vos aštresnį aromatą ir neturėti ryškaus, atstumiančio kvapo.

    Spalvos pakitimai

    Priklausomai nuo rūšies, mėsos gaminių spalva gali būti nuo sodriai raudonos iki šviesiai rausvos – tai dažnai laikoma šviežumo požymiu. Tačiau kai kurie pokyčiai, pavyzdžiui, žalsvas atspalvis, gali signalizuoti, kad produktas pradeda gesti.

    Pavyzdžiui, bakterijos Pseudomonas dažnai siejamos su mėsos gaminių gedimu. Jos gali gaminti sieros vandenilį – dujas, kurios reaguoja su mioglobinu (baltymu, lemiančiu raudoną ar rausvą spalvą) ir dėl to mėsa gali įgauti žalsvą atspalvį.

    Bendras blankumas, taip pat rudos ar pilkos dėmės gali rodyti, kad mėsa jau nebetinkama vartoti.

    Per didelis skysčio kiekis pakuotėje

    Skaidrus, švelniai rausvas skystis pakuotėje dažniausiai yra normalus reiškinys. Tačiau jei pakuotėje susikaupė tirštas, pieno spalvos skystis, tikėtina, kad produktas sugedo.

    Kuo ilgiau gaminys stovi parduotuvės lentynoje ar laikomas šaldytuve, tuo daugiau skysčio gali išsiskirti iš raumeninių ląstelių.

    Ypač įtarti verta tuomet, kai skysčio perteklių lydi stiprus kvapas arba pasikeitusi spalva.

    Išsipūtusi pakuotė

    Kai mėsa užsiteršia bakterijomis, jos skaido mėsoje esančius cukrus ir baltymus, o proceso metu susidaro dujos, pavyzdžiui, sieros vandenilis ir anglies dioksidas.

    Didesnis dujų kiekis gali sukelti pakuotės išsipūtimą. Pastebėjus tokią pakuotę, jos geriau nepirkti.

    Mėsos gaminiai gali būti užteršti apdorojimo ar laikymo metu, todėl bakterijos gali greitai daugintis. Kadangi tai greitai gendantys produktai, juos būtina laikyti tinkamai, šaldytuve, ir suvartoti iki nurodyto galiojimo termino pabaigos.

    Taip pat svarbu prisiminti, kad mėsos gaminiai gali būti užteršti bakterijomis, sukeliančiomis apsinuodijimą maistu, pavyzdžiui, Listeria.