Category: Uncategorized

Velykos – ne metas eksperimentams su produktais. Patyrę kulinarai pabrėžia: kad varškės pascha pavyktų kaip iš žurnalo viršelio, svarbu atidžiai pasirinkti pagrindinį ingredientą – varškę.

Ji turi būti šviežia, natūrali, su lengvu grietinėlės aromatu, be pašalinių kvapų. Rekomenduojamas riebumas – nuo 9 proc. ir daugiau. Taip pat varškė turėtų būti sausa liečiant, tačiau minkšta ir plastiška.

Kokia varškė gali sugadinti paschą

Liesa varškė (0–2 proc.)

Noras sumažinti deserto kaloringumą varškės paschos atveju dažnai baigiasi nesėkme. Kai trūksta riebalų, masė prastai laiko formą ir, išėmus iš formos, gali subyrėti. Be to, pascha bus sausa, trapi ir stokos sodraus, „kilnaus“ kreminio skonio.

Per drėgna, „šlapia“ varškė

Jei paspaudus pakuotę išsiskiria skystis, tokios varškės geriau vengti.

Ji netinka, nes:

• išskiria daug išrūgų – pascha „nuplauks“ ir nelaikys formos;
• tekstūra taps vandeninga.

Vietoje tvirtos, gražiai sustingusios paschos galite gauti masę, kuri nesukietės net šaldytuve.

Patarimas: jei kitos išeities nėra, tokią varškę būtina nusunkti per marlę, paslėgus 6–12 valandų.

Grūdėta varškė (grietinėlėje arba dideliais grūdeliais)

Tekstūra yra šio deserto esmė. Grūdėta varškė turi specifinį grūdelių „apvalkalą“, kuris prastai susitrina. Net naudojant trintuvą ar smulkintuvą, masėje gali likti kietų gumulėlių, todėl bus sunku išgauti kreminę, šilkinę konsistenciją.

Rūgšti arba „pavargusi“ varškė

Kokybė ir šviežumas lemia visos paschos skonį, todėl neverta rinktis varškės, kurios galiojimo laikas artėja prie pabaigos.

Ji netinka, nes:

• atsiranda aitrus rūgštumas, kurį dar labiau išryškina recepte esantis cukrus;
• dėl nestabilaus rūgštingumo masė gali pradėti sluoksniuotis dar formoje.

Kietieji, pusiau kietieji ir lydyti sūriai

Nors pavadinimas „sūrio pascha“ kartais klaidina pradedančiuosius, klasikiniai sūriai, tokie kaip „Gauda“ ar „Čederis“, o juo labiau lydyti sūreliai, šiam desertui netinka.

Švelnios varškės paschos be kepimo receptas

Kulinarė Svetlana Klimovska dalijasi paprastu varškės paschos be kepimo receptu, kuris pasižymi švelniu kreminiu skoniu ir ryškiu aromatu.

Reikės

• 450 g varškės (galima naudoti 250 g maskarponės ir 200 g varškės);
• tepamojo kreminio sūrio (tokio, kokį turite);
• 100 g riebios grietinės;
• 100 g skysto medaus (galima keisti cukraus pudra; labai tinka ir klevų sirupas);
• 50 g 33 proc. riebumo grietinėlės (galima keisti sviestu arba dėti daugiau grietinės);
• 100 g džiovintų vaisių (pavyzdžiui, slyvų, džiovintų abrikosų, vyšnių ar spanguolių);
• 50 g šokolado arba sausainių trupinių;
• 30 g riešutų;
• 1 a. š. vanilės ekstrakto;
• papuošimui – cukatų ir riešutų.

Gaminimas

Paruoškite paschos formą (maždaug 11,5 × 11,5 cm, viršus – apie 5 × 5 cm).

Marlę sudrėkinkite vandeniu, gerai nuspauskite ir išklokite ja formą dviem sluoksniais. Formą padėkite ant lėkštės, kad galėtų nubėgti skysčio perteklius.

Į didelį dubenį sudėkite varškę, grietinę, medų ir grietinėlę. Viską sutrinkite trintuvu iki vientisos, kreminės masės. Jei trintuvo neturite, varškę du kartus pertrinkite per sietelį, tuomet sudėkite kitus ingredientus ir gerai išmaišykite.

Įmaišykite džiovintus vaisius, smulkintą šokoladą ir riešutus, atsargiai permaišykite.

Paruoštą masę sukrėskite į formą, išlyginkite, uždenkite marlės kraštais ir dėkite į šaldytuvą 2–3 valandoms.

Tuomet ant viršaus uždėkite nedidelį svorį (pavyzdžiui, dubenėlį su vandeniu) ir laikykite šaldytuve dar 8–10 valandų. Lėkštėje susikaupusį skystį kartkartėmis nupilkite.

Galiausiai paschą atsargiai apverskite ant serviravimo lėkštės ir papuoškite cukatais arba riešutais.

Ar galima kepti Didįjį penktadienį

Dvasininkas teigia, kad Velykų pyragą galima kepti bet kurią dieną. Vis dėlto dažniausiai žmonės stengiasi tai padaryti iki Didžiojo penktadienio, nes ši diena krikščionybėje skirta prisiminti Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį.

„Kai nutinka taip, kad kas nors miršta, tą dieną paprastai nebeužsiimame įprastais darbais. Skiriame laiką žmogui, kuris iškeliavo, ir bent laikinai atidedame buitinius reikalus, pirmiausia rūpinamės malda bei tuo, kas būtina, kad būtų tinkamai atiduota pagarba“, – aiškino mokslų daktaras.

Anot jo, Didįjį penktadienį geriausia skirti laiką maldai, Šventojo Rašto skaitymui, apsilankyti bažnyčioje ir pagerbti drobulę.

Nors kepti Velykų pyragą penktadienį galima, dvasininko teigimu, tai būtų nelabai prasminga, nes toks pasirinkimas prasilenktų su šios dienos esme ir pasirengimo šventei nuotaika.

Jis taip pat pabrėžė, kad Didysis penktadienis yra ypatingas: tądien net neaukojamos šv. Mišios, o tik meldžiamasi prie drobulės ir vyksta specialios pamaldos.

Kodėl geriau kepti Švarųjį ketvirtadienį

Švarusis ketvirtadienis krikščioniškoje tradicijoje siejamas su apsivalymu – tiek kūno, tiek dvasios. Tikima, kad darbai, atliekami tą dieną su geromis mintimis, bus palaiminti, todėl daugelis šeimininkių Velykų pyragus stengiasi kepti būtent tada.

Didysis šeštadienis jau yra Velykų išvakarės, kai baigiami paskutiniai pasiruošimo darbai, o kepiniai turėtų simbolizuoti šventinį džiaugsmą ir užbaigtumą.

Velykų pyragas laikomas ne tik duona, bet ir apeiginiu kepiniu – gyvenimo, gausos ir prisikėlimo simboliu. Manoma, kad tešla „jaučia“ žmogaus nuotaiką, todėl barniai, blogos mintys ar skubėjimas gali sugadinti kepinį.

Dėl to Švarusis ketvirtadienis dažnai įvardijamas kaip tinkamiausia diena Velykų pyragui kepti: jis spėja gerai subręsti ir iki šventės nesukietėja. O šeštadienis – atsarginis pasirinkimas tiems, kurie nespėjo anksčiau arba nori kuo šviežesnio kepinio prieš šventinį šventinimą.

Drėgnos paschos su cukatais ir riešutais receptas

Ingredientų kiekis apskaičiuotas 3 formoms po 500 g.

Raugui reikės:

• miltų – 150 g (6 valg. š. su kaupu)
• pieno – 170 ml (9 valg. š.)
• sausų mielių – 1 g

Tešlai reikės:

• miltų – 500 g (apie 3 stiklines)
• raugo – 320 g
• cukraus – 80 g (3 valg. š. su kaupu)
• druskos – 10 g (1 arb. š. su kaupu)
• medaus – 40 g (4 arb. š.)
• sausų mielių – 24 g
• kiaušinių – 300 g (6 vnt., šaltų)
• sviesto – 250 g (82 proc. riebumo)
• razinų – 150 g (tinka ir cukatai, džiovintos spanguolės, riešutai) (apie 6 valg. š.)

Sirupui įmirkyti:

• vandens – 100 ml (6 valg. š.)
• cukraus – 100 g (4 valg. š. su kaupu)
• tamsaus romo – 30 ml (2 valg. š.)

Šveicariškai morengai:

• kiaušinių baltymų – 150 g (apie 5 vnt.; rekomenduojama naudoti pasterizuotus)
• cukraus – 300 g (1,5 stiklinės)

Dekorui:

• smulkintų pistacijų
• liofilizuotų aviečių
• džiovintų abrikosų (arba apelsinų / citrinų cukatų)

Džiovintų vaisių paruošimas

Į prikaistuvį supilkite vandenį, suberkite cukrų, įpilkite tamsaus romo, užvirkite, nukelkite nuo ugnies ir atvėsinkite. Razinas užpilkite atvėsusiu sirupu, uždenkite plėvele ir padėkite į šaldytuvą per naktį.

Raugo paruošimas

Sumaišykite šiltą pieną (ne daugiau kaip 40 °C) su mielėmis. Gerai išmaišykite, kad mielės ištirptų. Suberkite miltus ir dar kartą permaišykite.

Uždenkite maistine plėvele ir palikite 3–4 valandoms – raugas turi kelis kartus padidėti. Jei naudojate presuotas mieles, jas maišykite su pienu, o jei sausas – su miltais.

Tešlos minkymas

Į kombaino dubenį sudėkite raugą, šaltus kiaušinius, cukrų ir medų. Maišykite mažu greičiu, naudodami „kablio“ antgalį.

Atskirame dubenyje sumaišykite miltus su mielėmis, suberkite druską ir permaišykite. Miltų mišinį supilkite į kombaino dubenį ir maišykite mažu greičiu. Sudėkite šalto sviesto kubelius ir minkykite, kol masė taps vientisa.

Tešlą perkelkite į dubenį, uždenkite plėvele ir laikykite šiltoje vietoje 1,5–2 valandas pirmajam kildinimui.

Tuomet pakilusią tešlą trumpai apminkykite, vėl uždenkite plėvele ir dėkite į šaldytuvą 10–12 valandų antrajam kildinimui.

Formas ištepkite sviestu ir pabarstykite miltais. Nupilkite sirupą nuo džiovintų vaisių. Tešlą išimkite iš šaldytuvo, įmaišykite džiovintus vaisius ir paskirstykite į formas, pripildydami maždaug 1/3 jų aukščio. Palikite trečiajam kildinimui 1,5–2 valandoms.

Orkaitę įkaitinkite iki 170 °C ir kepkite 30–40 minučių. Iškepimą tikrinkite mediniu iešmeliu.

Morengos paruošimas

Į kombaino dubenį sudėkite baltymus ir cukrų. Išmaišykite, dubenį statykite ant garų vonelės ir nuolat maišydami kaitinkite, kol cukrus visiškai ištirps. Morengos temperatūra turi viršyti 60 °C.

Tuomet baltymus su cukrumi išplakite iki purios, blizgios, glotnios masės – morenga turi būti vientisa ir švelniai tekėti.

Atvėsusių paschų viršų pamirkykite morengoje, papuoškite liofilizuotomis avietėmis ir pistacijomis. Palikite sausoje vietoje, kad morenga apdžiūtų.

Taip pat primenama, kad Liza Glinskaja yra parengusi elektroninį receptų rinkinį „Magija paschos“, kuriame pateikiama 10 naujų paschos receptų su skirtingais įdarais ir dekoru.

Vis dažniau į kavą dedama įvairių prieskonių, pavyzdžiui, cinamono ar kardamono. Jei mėgstate išbandyti naujus skonius, jums tikrai patiks kava su kakava. Toks gėrimas ne tik aromatingas, bet ir gali papildyti mitybą vertingomis medžiagomis. Žemiau – paprastas kavos su kakava receptas.

Kava yra vienas populiariausių gėrimų pasaulyje. Ji ne tik žvalina ir suteikia energijos, bet taip pat siejama su teigiamu poveikiu organizmui: gali padėti nervų sistemai, palaikyti smegenų veiklą, gerinti koncentraciją ir savijautą. Taip pat dažnai minima, kad reguliarus kavos vartojimas gali būti siejamas su mažesne neurodegeneracinių ligų, tokių kaip Parkinsono ar Alzheimerio ligos, rizika. Be to, kava gali prisidėti prie normalaus cukraus kiekio kraujyje palaikymo, yra mažai kaloringa, gali spartinti medžiagų apykaitą, gerinti kraujotaką, pasižymi antioksidaciniu poveikiu.

Kakava pirmiausia vertinama dėl didelio antioksidantų kiekio – jie padeda organizmui kovoti su laisvųjų radikalų poveikiu ir saugo nuo oksidacinio streso. Kakavoje esantys flavonoidai siejami su geresne atmintimi ir koncentracija. Ji taip pat gali teigiamai veikti nuotaiką, padėti nusiraminti ir sumažinti stresą. Be to, kakava siejama su uždegiminių procesų mažinimu, o jos sudėtyje esančios medžiagos gali turėti senėjimą lėtinantį ir priešnavikinį poveikį. Reguliarus kakavos vartojimas dažnai minimas kaip naudingas širdies ir kraujagyslių sistemai: gali padėti mažinti per aukštą „blogojo“ cholesterolio kiekį kraujyje ir prisidėti prie normalaus kraujo krešėjimo procesų.

Renkantis kakavą, geriausia pirmenybę teikti natūraliai, nesaldintai, neriebintai ir nealkalizuotai kakavai. Vertėtų vengti tirpių kakavos mišinių, kurie dažnai būna gausūs cukraus ir priedų. Dažnai rekomenduojama „Criollo“ rūšis, o daugiausia vertingų savybių, mineralų ir antioksidantų paprastai turi karti, žalia kakava, neretai žymima RAW.

Kavą su kakava namuose paruošti labai paprasta. Į puodelį įberkite šaukštelį kakavos, užpilkite karštu vandeniu ir gerai išmaišykite. Tuomet supilkite paruoštą kavą. Jei naudojate kavos aparatą, galite puodelį su išmaišyta kakava tiesiog pastatyti po aparatu ir į jį įpilti kavos.

Paruoštą kavą su kakava patiekite su suplaktu pienu ir žiupsneliu cinamono. Jei mėgstate saldesnius gėrimus, galite pasaldinti cukrumi, medumi arba klevų sirupu.

Jis auga daržuose, balkonuose ir prie tvorų, tačiau daugelis jo skonį vis tiek perka buteliuke su užrašu „Maggi“. Salierinių šeimos augalas, geriau žinomas kaip lubistokas, yra vienas seniausių tradicinių prieskonių. Pakanka kelių lapelių, kad sriuba įgautų sodrumo, o padažas – ryškesnį charakterį. Bėda ta, kad šviežio lubistoko sezonas trunka tik kelis mėnesius, o vėliau dažnas grįžta prie parduotuvinių prieskonių mišinių.

Žemiau paaiškiname, kodėl lubistokas vertinamas ne tik dėl skonio, bet ir dėl galimos naudos organizmui, taip pat pateikiame du paprastus receptus, kaip jo aromatą „užkonservuoti“ stiklainiuose ir buteliuose visiems metams.

Lubistokas liaudies medicinoje buvo naudojamas dar gerokai prieš atsirandant sultinio kubeliams. Iš jo buvo verdamos arbatos, kurios, kaip manyta, palengvina pilvo pūtimą, skrandžio diskomfortą ir padeda, kai organizmas linkęs kaupti skysčius.

Lubistoko savybės siejamos su eteriniais aliejais, ypač ligustilidu ir butilideno ftalidu. Šios medžiagos gali skatinti virškinimo sulčių išsiskyrimą, atpalaiduoti virškinamojo trakto lygiuosius raumenis ir mažinti dujų kaupimąsi. Dėl to žiupsnelis lubistoko prie sunkiau virškinamų patiekalų, pavyzdžiui, žirnių sriubos ar troškinių, gali būti naudingas ne tik skoniui. Taip pat minimas švelnus šlapimą varantis poveikis, todėl jis tradiciškai siejamas su inkstų veiklos palaikymu ir skysčių pertekliaus šalinimu. Be to, lubistoko lapuose yra antioksidacinių junginių, taip pat vitamino C, kalio ir geležies.

Džiovinimas – klasikinis būdas, tačiau džiovinti lapai gali prarasti dalį aromato. Kur kas patogiau šviežumą išsaugoti pasta – ji „užrakina“ skonį stiklainyje ir gali stovėti šaldytuve ar sandėliuke kelis mėnesius.

Pasta su lubistoku, druska ir alyvuogių aliejumi

Ingredientai:

• didelė sauja šviežio lubistoko (apie 150 g lapų)
• 3 valg. š. alyvuogių aliejaus
• 1 arb. š. druskos
• nebūtinai: 1 česnako skiltelė

Gaminimas:

1. Nuskinkite lapus nuo stiebų, nuplaukite ir gerai nusausinkite.
2. Sudėkite į trintuvą, supilkite alyvuogių aliejų, įberkite druskos ir, jei norite, įdėkite česnaką.
3. Sutrinkite iki vientisos pastos.
4. Sudėkite į mažus, iškaitintus ar kitaip sterilizuotus stiklainėlius, o viršų užpilkite plonu alyvuogių aliejaus sluoksniu – jis sumažina oro patekimą.
5. Užsukite ir laikykite šaldytuve iki 3 mėnesių arba pasterizuokite, jei ruošiate ilgesniam laikymui.

Tokia pasta – universali skonio bazė. Šaukštelis pomidorų sriuboje, troškinių padaže, rizote ar net paprastame apkepintame miltų ir riebalų mišinyje gali visiškai pakeisti patiekalo charakterį. Ją galima užtepti ir ant skrudintos duonos su sviestu – kaip greitą užkandį.

Parduotuvinis „Maggi“ dažnai būna paremtas druska, aromatais ir skonio stiprikliais, o naminis variantas iš tikro prieskoninio augalo suteikia gilesnį skonį ir leidžia kontroliuoti sudėtį.

Skysta lubistoko prieskoninė

Ingredientai:

• 100 g šviežių lubistoko lapų
• 0,5 l vandens
• 2 valg. š. druskos
• 1 valg. š. sojų padažo
• 1 arb. š. obuolių acto

Gaminimas:

1. Lubistoką užpilkite vandeniu ir virkite ant silpnos ugnies apie 15 minučių.
2. Nukoškite per sietelį, lapus gerai nuspauskite.
3. Į nuovirą įmaišykite druską, sojų padažą ir obuolių actą.
4. Supilstykite į švarius butelius.
5. Laikykite šaldytuve iki 2 mėnesių arba pasterizuokite, jei norite išsaugoti ilgiau.

Taip paruošta namų gamybos skysta prieskoninė šaldytuve paprastai išsilaiko iki dviejų mėnesių, o pasterizuota gali stovėti gerokai ilgiau. Keli lašai į sriubą, padažą ar guliašą gali pakeisti sultinio kubelį ir kitus prieskonių mišinius. Tai vienas paprasčiausių būdų turėti šviežio lubistoko skonį virtuvėje ir tada, kai daržas jau ilsisi po sniegu.

Lubistokas – prieskonis, suteikiantis daugiau nei vien aromatą. Jis gali prisidėti prie virškinimo komforto, palaikyti skysčių pasišalinimą iš organizmo ir net paprasčiausią sriubą paversti sodresnio skonio patiekalu. Užuot griebus buteliuką iš parduotuvės lentynos, verta skirti keliolika minučių ir jo aromatą „uždaryti“ savo stiklainiuose ir buteliuose – sezonas kaip tik prasideda.

Kasdienybėje retai susimąstome, kiek naudos gali suteikti kai kurių augalų žiedai ir vaisiai. Šilkmedis – vienas iš tų augalų, kuris gali tapti tikru atradimu žmonėms, siekiantiems subalansuoti mitybą, kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje ar tiesiog išlaikyti gerą savijautą. Jo vaisiai ir kitos dalys praturtina racioną natūraliomis medžiagomis, kurios palaiko organizmo funkcijas.

Šilkmedis jau seniai vertinamas soduose dėl plačios lajos ir sultingų, saldžių uogų. Šis augalas nereikalauja sudėtingos priežiūros, todėl tinka ir pradedantiesiems sodininkams. Pasodintas sode, jis ne tik papuošia aplinką, bet ir gali tapti naudingu pasirinkimu tiems, kurie domisi natūralesniais mitybos sprendimais.

Dažniausiai sutinkamos dvi rūšys – baltasis ir juodasis šilkmedis. Baltasis šilkmedis paprastai pasižymi švelnesniu skoniu, todėl jo uogos neretai naudojamos sultims ar džiovintiems užkandžiams. Juodasis šilkmedis išsiskiria intensyvesniu aromatu ir tamsesne uogų spalva. Abi rūšys turi vertingų medžiagų, kurios gali papildyti kasdienę mitybą.

Šilkmedžio uogos siejamos su poveikiu cukraus kiekiui kraujyje, todėl jos dažnai minimos kaip tinkamas pasirinkimas žmonėms, turintiems polinkį į gliukozės svyravimus, sergantiems cukriniu diabetu ar susiduriantiems su atsparumu insulinui. Be to, joms priskiriamos antioksidacinės savybės, taip pat galimas antibakterinis, priešgrybelinis ir antivirusinis poveikis. Kai kuriais atvejais šilkmedis minimas ir kaip pagalbininkas siekiant mažinti cholesterolio bei trigliceridų kiekį.

Šilkmedyje esantis resveratrolis siejamas su kraujagyslių apsauga, priešuždeginiu poveikiu ir ląstelių pažaidos prevencija. Teigiama, kad tiek uogos, tiek žiedai, tiek šilkmedžio lapai gali prisidėti prie geresnės širdies ir kraujagyslių sistemos veiklos.

Šilkmedis vertinamas ir dėl kulinarinių galimybių. Uogas galima valgyti šviežias – tiesiai nuo krūmo ar medžio. Jos tinka kokteiliams, kaip priedas prie jogurto ar pusryčių dribsnių. Iš šilkmedžio uogų taip pat gaminamos uogienės, kompotai ir sultys, kurias galima pasilikti šaltesniam sezonui.

Ne mažiau įdomūs ir šilkmedžio žiedai. Iš jų galima ruošti švelnaus aromato užpilus ar arbatas. Žiedus galima džiovinti ir naudoti žolelių mišiniuose arba kaip natūralų aromatą. Virtuvėje šilkmedžio uogos tinka ir kepiniams – jas galima dėti į pyragus ar keksiukus.

Šilkmedžio uogos dera su sūriais, todėl gali pagyvinti sūrių lėkštes ar salotas. Dar vienas variantas – gaminti sirupus ar naminius gėrimus šilkmedžio pagrindu, kurie gali tapti išskirtiniu akcentu susitikimuose su artimaisiais.

Šilkmedis – išties universalus augalas: jo uogos ir žiedai gali praturtinti mitybą, suteikti naujų skonių ir įkvėpti kulinariniams eksperimentams. Vertėtų jį prisiminti dažniau, jei norisi natūralių, paprastų ir įvairiapusių sprendimų kasdienėje virtuvėje.

Reguliarus peruietiškos dumplūnės (physalis) vartojimas gali padėti visapusiškai sustiprinti organizmą. Šie vaisiai, neretai vadinami auksinėmis uogomis, vertinami dėl vitaminų, mineralų ir skaidulų gausos. Aptarkime, kaip jie veikia sveikatą ir kaip juos paprastai įtraukti į kasdienę mitybą.

Peruietiška dumplūnė dar vadinama auksine uoga, braziliška razina ar peruietiška vyšnia. Augalas kilęs iš Pietų Amerikos, o jo naudingosios savybės buvo žinomos dar inkų civilizacijoje. Vaisiai nedideli, apvalūs, geltonai oranžinės spalvos, šiek tiek primena mažus pomidorus. Jų išskirtinis bruožas – smėlinės–žalsvos spalvos, pergamentą primenanti luobelė. Prinokusių vaisių skonis saldus, dažnai lyginamas su apelsino ir pomidoro deriniu.

Šie vaisiai yra geras vitamino C šaltinis: jis stiprina imuninę sistemą, veikia kaip antioksidantas, dalyvauja kolageno sintezėje ir svarbus tinkamam geležies pasisavinimui. Dumplūnėse taip pat yra vitamino A, kuris pasižymi antioksidaciniu poveikiu, prisideda prie akių sveikatos, odos būklės ir imuniteto. Be to, vaisiuose aptinkami B grupės vitaminai, kurie svarbūs kraujotakos ir nervų sistemai bei medžiagų apykaitos procesams. Jie taip pat suteikia ir įvairių mineralų.

Auksinėse uogose gausu maistinių skaidulų, kurios padeda virškinimui ir gerina žarnyno peristaltiką. Reguliarus skaidulų vartojimas siejamas su geresne medžiagų apykaita bei palankesniu cukraus ir cholesterolio lygiu kraujyje. Taip pat minimos šių vaisių antibakterinės savybės, padedančios organizmui kovoti su infekcijomis, bei priešuždegiminis ir priešnavikinis poveikis. Šie poveikiai siejami su junginiais, vadinamais fizalinu ir vitanolidu.

Dar viena svarbi savybė – švelnus diuretinis poveikis. Dumplūnės gali palaikyti šlapimo sistemos veiklą ir, kaip teigiama, turėti naudos esant inkstų akmenligei. Diuretinis poveikis taip pat gali padėti mažinti patinimus. Be to, šių vaisių vartojimas siejamas su teigiama įtaka širdies ir kraujagyslių sistemai – padedant palaikyti normalų cholesterolio ir gliukozės kiekį kraujyje. Minima ir galima nauda kepenų sveikatai.

Kam ypač verta rinktis peruietiškos dumplūnės vaisius? Jie laikomi tinkamais daugumai žmonių ir dažnai rekomenduojami tiems, kurie nori papildomai pasirūpinti savijauta. Jie gali būti naudingi ir senjorų mityboje. Vis dėlto atsargumo reikėtų laikytis, jei pasireiškia alergijos, sergama cukriniu diabetu, taip pat nėštumo ir žindymo laikotarpiu (dėl išsamių tyrimų stokos). Taip pat būtina pasitarti su gydytoju, jei vartojami vaistai nuo lėtinių ligų.

Labai svarbu valgyti tik visiškai prinokusius vaisius – juos atpažinsite iš ryškios geltonai oranžinės spalvos. Žali, neprinokę vaisiai gali būti toksiški.

Dumplūnes galima valgyti kaip užkandį arba įmaišyti į saldžius pusryčius. Jos tinka košėms, blyneliams, jogurtui su vaisiais ir granola. Auksinės uogos puikiai dera kokteiliuose ir glotnučiuose, taip pat desertuose, žele ar kepiniuose. Jos naudojamos ir sūriuose patiekaluose, pavyzdžiui, salotose ar padažuose prie mėsos.

Iš dumplūnių gaminamos ir uogienės – jos gali tapti įdomiu kasdienių pusryčių papildymu. Vaisiai kartais naudojami ir naminiams užpilams ruošti.

Kur jų įsigyti? Peruietiškų dumplūnių kartais pasitaiko didžiuosiuose prekybos tinkluose, tačiau ne visada nuolatiniame asortimente. Dažnai jų galima užsisakyti internetu. Didesniuose prekybos centruose, sveiko maisto parduotuvėse bei internetu taip pat randama džiovintų dumplūnių – jos gali būti patogus ir sveikesnis užkandis.

Vasabis – vienas geriausiai atpažįstamų japonų virtuvės produktų, dažniausiai siejamas su sušiais ir aštria pasta, patiekiama prie žuvies. Tačiau jo panaudojimas tuo nesibaigia: vis dažniau ši šaknis vertinama ir europietiškoje virtuvėje, ypač dėl galimų palankių savybių organizmui.

Vasabis, dar vadinamas japoniškais krienais, yra bastutinių (kopūstinių) šeimos augalas, artimas mums įprastiems krienams ar garstyčioms. Pavadinimas neatsitiktinis – skonis taip pat intensyvus ir aštrus, tik labiau „smogia“ į nosį nei degina liežuvį.

Tikrasis vasabis kilęs iš Japonijos. Jis auga labai specifinėmis sąlygomis – vėsiuose kalnų upeliuose su švariu tekančiu vandeniu arba užliejamose plantacijose. Šio pusiau vandens augalo auginimas yra sudėtingas ir ilgas, todėl tikras vasabis kainuoja brangiai.

Augalas turi būdingą žalią šakniastiebį: sutarkuotas jis virsta aromatinga pasta. Skonis aštrus, tačiau kartu gaivus, švelniai salstelėjęs ir gerokai sudėtingesnis nei įprastų krienų. Įdomu tai, kad vasabio aštrumas greitai praeina ir nepalieka ilgalaikio deginimo pojūčio.

Tikras vasabis už Japonijos ribų ant stalo pasirodo retai – dažniausiai tik aukštesnio lygio sušių restoranuose. Dauguma parduotuvėse parduodamų produktų yra vadinamieji vasabio krienai – krienų, garstyčių ir žalių dažiklių mišinys. Išvaizda jis primena originalią pastą, tačiau skonis ir savybės gali smarkiai skirtis.

Natūralus vasabis pasižymi švelnesniu, daugiasluoksniu skoniu – jis aštrus, bet kartu gaivus ir kiek salstelėjęs. Aromatas greitai išsisklaido, todėl tokį vasabį geriausia valgyti iš karto po paruošimo. Pakaitalai dažniausiai būna „agresyvesni“: labiau deginantys ir paliekantys ilgiau trunkantį aštrumo pojūtį.

Kaip parduotuvėje atpažinti tikrą vasabį? Pirmiausia – pagal kainą: originalus produktas paprastai būna labai brangus. Taip pat verta skaityti sudėtį: jei etiketėje dominuoja krienai, o ne vasabio šaknis (Wasabia japonica), greičiausiai tai pigesnis pakaitalas. Be to, natūralus vasabis retai parduodamas kaip paruošta pasta – dažniau jis siūlomas kaip šviežia šaknis arba aukštos kokybės milteliai.

Vasabis vertinamas ne tik dėl skonio, bet ir dėl maistinių medžiagų. Jame yra vitamino C, B grupės vitaminų, taip pat mineralų – pavyzdžiui, kalio, kalcio ir magnio. Daugiausia dėmesio sulaukia sieros junginiai (izotiocianatai), kurie suteikia būdingą aštrumą ir siejami su galimu palankiu poveikiu sveikatai.

Teigiama, kad reguliarus vasabio vartojimas gali padėti medžiagų apykaitai ir žarnyno peristaltikai, o tai gali prisidėti prie riebalinio audinio mažinimo, ypač pilvo srityje. Taip pat manoma, kad vasabis gali sumažinti apsinuodijimo maistu riziką – dėl to jis dažnai patiekiamas su žalia žuvimi.

Be to, vasabis siejamas su antibakteriniu ir priešuždegiminiu poveikiu, todėl kartais minimas kaip pagalbinė priemonė infekcijų profilaktikai. Kai kuriuose šaltiniuose aptariamas ir galimas jo potencialas onkologinių ligų prevencijos kontekste, taip pat poveikis atminčiai, koncentracijai bei regėjimo apsaugai dėl antioksidacinių savybių.

Dar viena minima nauda – galimas palankus poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai: siejama su cholesterolio mažinimu ir mažesne insulto ar infarkto rizika.

Vasabis gali būti aktualus sėdimą darbą dirbantiems, stresą patiriantiems žmonėms ir tiems, kurie nori labiau pasirūpinti kraujotaka. Vis dėlto būtinas saikas: dėl aštrumo jis gali dirginti skrandį. Jo nerekomenduojama vartoti sergant tam tikromis virškinamojo trakto ligomis (pavyzdžiui, esant opoms ar refliuksui) ir mažiems vaikams.

Tradiciškai vasabis patiekiamas kaip šviežiai sutarkuota pasta. Japonijoje ir profesionaliuose Azijos restoranuose tam naudojamos specialios tarkos, leidžiančios išgauti itin glotnią konsistenciją. Svarbu pastą suvalgyti iš karto po paruošimo, kad neprarastų greitai išnykstančio aromato ir aštrumo.

Nors vasabis dažniausiai siejamas su sušiais ir sašimiais, jo panaudojimas kur kas platesnis. Jis tinka padažams, marinatams ir užpilams, suteikia ryškumo įvairiems deriniams. Vasabį galima maišyti su majonezu, jogurtu ar alyvuogių aliejumi ir gaminti įdomius padažus daržovėms, žuviai ar mėsai.

Vis dažniau vasabis naudojamas ir „fusion“ virtuvėje: kaip akcentas bulvių tyreje, prieskoniniame svieste ar kaip intensyvesnis priedas makaronų patiekaluose. Jo aštrumas subtilus ir trumpalaikis, todėl dažniau pabrėžia patiekalą, o ne jį užgožia.

Vasabis – japoniški krienai, sujungiantys ryškų skonį ir vertinamas savybes. Svarbu prisiminti, kad tikras produktas yra retenybė, o didelė dalis rinkoje esančių variantų – pakaitalai. Mokėjimas juos atskirti padeda išvengti nusivylimo ir geriau įvertinti tikro vasabio privalumus.

Daugeliui šis pavadinimas skamba paslaptingai. Skorzonera (lot. Scorzonera hispanica), dar vadinama gyvatžole, yra astrinių šeimos daržovė, kurios valgoma dalis – ilga, net iki 30 cm siekianti šaknis.

Iš išorės skorzonera turi tamsią odelę, po kuria slepiasi šviesus, švelnus minkštimas. Skonis dažnai lyginamas su šparagais, tačiau jaučiama ir lengva riešutų nata.

Svarbu žinoti, kad lupant šaknį išsiskiria pieniškos, lipnios sultys, o odelė gali nudažyti rankas rusvai. Todėl pravartu mūvėti pirštines. Nuluptą šaknį reikėtų kuo greičiau dėti į vandenį su citrinų sultimis – taip ji nepatamsės.

Šiandien ant stalų dažniausiai karaliauja bulvės, tačiau anksčiau skorzonera buvo kur kas populiaresnė. Mūsų močiučių virtuvėje ji neretai tapdavo vertingu priedu prie pietų. Dabar ja labiausiai domisi žmonės, ieškantys sveikesnių ir įdomesnio skonio alternatyvų įprastiems produktams.

Skorzonera iš tiesų gali tapti įdomiu pakaitalu populiariausiam pietų garnyrui – bulvėms. Jos privalumas – išraiškingas, švelniai riešutinis skonis, primenantis šparagus. Be to, ją galima paruošti įvairiais būdais, todėl ji tinka ir kaip kasdienis, ir kaip išskirtinesnis garnyras.

Kodėl verta įtraukti skorzonerą į mitybą? Visų pirma, tai puikus inulino šaltinis – jo joje yra daugiau nei bulvėse.

Inulinas yra tirpus maistinis skaidulas. Jam priskiriamas teigiamas poveikis virškinimui, be to, jis gali padėti ilgiau jaustis sotiems.

Dėl inulino skorzoneros vartojimas gali palankiai veikti skrandį ir virškinimo sistemą, padėti organizmui apsivalyti, taip pat prisidėti prie kūno svorio mažinimo. Ši daržovė ilgiau suteikia sotumo jausmą ir laikoma tinkama sergantiesiems diabetu.

Valgomoji skorzoneros šaknis taip pat turi vitaminų C, E ir B grupės vitaminų, taip pat mineralų – kalio, magnio, geležies ir kalcio.

Reikėtų turėti omenyje, kad skorzoneros dažniausiai nerasite populiariuose prekybos centruose – jos verta ieškoti sveiko maisto parduotuvėse.

Kaip paruošti skorzonerą? Paprastai ji verdama apie 30 minučių parūgštintame, pasūdytame ir šiek tiek pasaldintame vandenyje. Ji puikiai tinka kepti orkaitėje, apkepti svieste su džiūvėsėliais, taip pat užkepti su bešamelio padažu. Skorzonera skani ir patiekta su įvairiais padažais, pavyzdžiui, česnakiniu. Tai gali būti puikus garnyras prie pietų, pateikiamas vietoje bulvių.

Žemiau paaiškiname, kaip nuvalyti jaunas bulves be peilio, kodėl jų dėjimo į vandenį momentas yra itin svarbus ir su kuo jas patiekti, kad atsiskleistų tikras pavasariškas skonis.

Jaunų bulvių nereikėtų skusti peiliu ar skustuku, nes jų odelė labai plona. Skutant dažnai kartu pašalinamas ir pats skaniausias bei maistingiausias sluoksnis po paviršiumi. Pakanka nuplauti žemės likučius ir švelniai nuvalyti ploną odelę – peilis tam nebūtinas.

Kaip greitai nuvalyti jaunas bulves be peilio? Yra du paprasti namų būdai. Pirmasis – šiurkštesnė virtuvinės kempinėlės pusė, skirta puodams šveisti. Kiekvieną bulvę patrinkite po tekančiu vandeniu, ir odelė nusivalys per kelias sekundes. Antrasis – druskos metodas: suberkite bulves į puodą, įdėkite dvi saujas stambios jūros druskos, uždenkite dangčiu ir apie minutę energingai pakratykite. Druska veikia kaip natūralus šveitiklis ir tolygiai nuvalo odelę. Po to belieka bulves gerai nuskalauti vandeniu. Abu būdai geriausiai tinka tuomet, kai bulvės tikrai jaunos, su itin plona, „pergamentine“ odele.

Yra viena klaida, kuri sugadina jaunų bulvių skonį ir tekstūrą: daugelis jas suberia į šaltą vandenį ir tik tada pradeda virti. Senesnėms bulvėms tai dažnai tinka, tačiau jaunoms – tiesus kelias į vandeningą, beskonytę košę.

Kodėl jaunas bulves reikia dėti į verdantį vandenį? Nes jų struktūra kitokia nei subrendusių gumbų. Jaunose bulvėse daugiau vandens ir mažiau krakmolo, o jų ląstelės yra kur kas švelnesnės. Jei bulves dėsite į šaltą vandenį, jos pamažu prisigers, išvirs netolygiai: išorė ims tižti dar nespėjus suminkštėti vidui. Įmestos į verdantį vandenį jos iš karto „uždaro“ paviršių – išorėje esantis krakmolas sutvirtėja ir sukuria natūralią užtvarą, saugančią nuo perteklinio vandens įsigėrimo. Rezultatas – bulvės būna kremiškos viduje, tvirtesnės išorėje ir sodresnio skonio. Virkite jas ant vidutinės kaitros 15–20 minučių (priklausomai nuo dydžio) ir nebadykite šakute kas kelias minutes, nes kiekvienas dūris tampa keliu vandeniui patekti į vidų.

Jaunos bulvės turi švelnų, kiek riešutinį skonį, todėl joms nereikia sudėtingų padažų. Geriausiai tinka paprasti, kvapnūs priedai, kurie išryškina natūralų skonį, o ne jį užgožia.

Su kuo patiekti jaunas bulves? Absoliuti klasika – sviestas ir krapai. Nusunktas bulves suberkite atgal į karštą puodą, įdėkite gabalėlį sviesto ir saują smulkintų krapų, uždenkite dangčiu minutei ir švelniai pamaišykite. Sviestas ištirps garuose ir apgaubs kiekvieną bulvę.

Ne mažiau paprastas variantas su česnaku: sutrinkite dvi česnako skilteles, trumpai (apie minutę) pašildykite jas svieste keptuvėje, kol pradės skleisti aromatą, ir užpilkite ant bulvių. Prie jaunų bulvių taip pat puikiai tinka varškė su ridikėliais, kefyras su krapais, silkė grietinėje arba tiesiog keptas kiaušinis. Jei norisi ne tokio įprasto derinio, bulvės dera ir su svogūnų laiškais, mėtomis ar peletrūnu.

Jaunos bulvės – patiekalas, kuriam nereikia kulinarinių triukų, tik kelių paprastų taisyklių. Nuvalytos kempinėle, o ne peiliu, įdėtos į verdantį, o ne šaltą vandenį, ir patiektos su sviestu bei krapais, jos būna tokios, kokios ir turi būti – kremiškos, kvapnios ir itin gardžios. Sezonas trumpas, tad verta juo pasinaudoti, kol prekystaliuose nepasirodė subrendusios rudeninės bulvės.