CP v2

Blog

  • 4 papildai, kurie, anot mokslo, gali padėti nuotaikai: nuo L-teanino iki jonažolės

    Nuotaiką gerinantys maisto papildai populiarėja, tačiau moksliniai įrodymai apie jų naudą skiriasi – vieniems jie gali padėti, kitiems neturėti apčiuopiamo efekto.

    Portale „EatingWell“ apžvelgiami keturi papildai, kurie siejami su geresne savijauta ar mažesniu stresu: L-teaninas, vitaminas D, vitaminas B12 ir jonažolė.

    Svarbu pabrėžti: nė vienas papildas nepakeičia psichikos sveikatos gydymo ar terapijos, ypač jei simptomai užsitęsę ar trikdo kasdienį gyvenimą.

    Be to, prieš pradedant vartoti papildus rekomenduojama pasitarti su gydytoju ar vaistininku – ypač dėl galimų sąveikų su vaistais ir saugios dozės.

    L-teaninas: ramybės siejamas junginys

    L-teaninas – aminorūgštis, kurios gausu žaliojoje arbatoje. Dėl jos ši arbata neretai siejama su raminamuoju poveikiu.

    Apžvalgoje nurodoma, kad L-teaninas gali veikti neuromediatorių sistemas, susijusias su nuotaikos ir streso reguliavimu. Vis dėlto pažymima, kad tyrimų dar nėra tiek, kad būtų galima tvirtai vertinti poveikį klinikinei depresijai.

    Vitaminai D ir B12: didžiausia nauda – esant trūkumui

    Vitaminas D dažnai minimas kalbant apie sezoninį nuotaikos svyravimą. Apžvalgoje pabrėžiama, kad mažas vitamino D kiekis siejamas su didesne depresijos rizika.

    Kadangi vitaminas D tirpsta riebaluose ir gali kauptis organizme, prieš didesnes dozes ar ilgalaikį vartojimą verta aptarti su sveikatos priežiūros specialistu, ar reikalingi tyrimai ir kokia schema tinkamiausia.

    Vitaminas B12 nuotaikai ir energijai gali būti ypač svarbus, jei nustatytas jo trūkumas. Šis vitaminas natūraliai randamas gyvūninės kilmės produktuose, todėl vegetarams ir veganams trūkumo rizika gali būti didesnė.

    Apžvalgoje taip pat minimos kitos rizikos grupės – vyresni žmonės ir vartojantys tam tikrus vaistus, įskaitant metforminą ar kai kuriuos rūgštingumą mažinančius preparatus. B12 trūkumas gali būti susijęs su nuovargiu, neurologiniais simptomais ir nuotaikos pokyčiais.

    Jonažolė: gali veikti, bet sąveikų – daug

    Jonažolė išskiriama kaip vienas iš nedaugelio papildų, kurio poveikis lengvai ar vidutinio sunkumo depresijai kai kuriuose tyrimuose lyginamas su kai kurių antidepresantų efektyvumu.

    Tačiau pabrėžiama ir kita pusė: jonažolė netinka visiems ir gali turėti daug reikšmingų sąveikų su vaistais. Dėl to prieš ją vartojant rekomenduojama būtinai pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Saugumas ir kasdieniai įpročiai – svarbiausia

    Apžvalgoje primenama, kad papildus verta rinktis pagal individualų poreikį ir turimus įrodymus, o ne vien dėl to, kad jie madingi socialiniuose tinkluose.

    Saugumui svarbu įsivertinti galimus trūkumus (prireikus atlikti tyrimus), patikrinti sąveikas su vartojamais vaistais ir rinktis patikimų gamintojų produktus.

    Taip pat akcentuojama, kad nuotaikai didelę įtaką daro kasdieniai įpročiai – fizinis aktyvumas, buvimas lauke, subalansuota mityba ir socialiniai ryšiai. O jei prasta nuotaika ar nerimas užsitęsia, verta kreiptis profesionalios pagalbos.

  • Tyrimas rodo: batų nešiojimas gali pakeisti čiurnos kaulų vidinę struktūrą

    Kasdienis įprotis avėti batus gali būti palikęs pėdsaką ne tik mūsų eisenoje, bet ir pačioje čiurnos kaulų sandaroje. Naujas tyrimas rodo, kad žmonių, kurie įprastai avėdavo batus, ir tų, kurie daugiausia vaikščiojo basi, čiurnos kaulų vidinė struktūra skiriasi.

    Čikagos universiteto mokslininkai, apie kuriuos rašo „ZME Science“, didelės raiškos kompiuterine tomografija ištyrė 56 žmonių čiurnos kaulus. Dėmesys sutelktas į šokikaulį (talus) – kaulą, kuris perduoda kūno svorį tarp blauzdos ir pėdos.

    40 skeletų priklausė šiuolaikiniams JAV rinkinių asmenims, kurie gyvenime dažniausiai avėjo batus. Likę 16 buvo istoriškai basi gyvenusių vietinių bendruomenių atstovai: 13 iš Andamanų salų Indijos vandenyne, du iš pietų Afrikos ir vienas iš Centrinės Afrikos.

    Tyrėjai lygino trabekulinį (kempininį) kaulą – vidinį, tarsi atramų tinklą primenantį kaulo „karkasą“, kuris nuolat persitvarko reaguodamas į kasdienes apkrovas. Būtent šis sluoksnis gali išduoti, kaip ir kur judant dažniausiai keliauja jėgos.

    Kas pasikeitė šokikaulyje

    Tyrimas parodė, kad batus įprastai avėjusių žmonių šokikaulyje daugiau kempininio kaulo koncentravosi užpakalinėje ir vidinėje dalyje. Tuo metu basi gyvenę asmenys didesnę koncentraciją turėjo priekinėje šokikaulio dalyje – galvos ir kaklo srityse.

    Mokslininkai svarsto, kad tokie skirtumai gali atspindėti skirtingą čiurnos apkrovimą kasdien judant – pavyzdžiui, dažniau pritūpiant ar lipant. Kaip viena galimų priežasčių minima ir avalynė su pakeltu kulnu, nes ji gali keisti jėgų pasiskirstymą čiurnoje, tačiau vien kaulų skenai tiksliai neatsako, kokie judesiai ar kokia avalynė tai nulėmė.

    Dar viena netikėta detalė – batų avėtojai turėjo šiek tiek daugiau kempininio kaulo šokikaulyje apskritai, nors tyrėjai iš pradžių tikėjosi priešingo rezultato. Be to, jų vidinės kaulo „atramos“ buvo labiau išsirikiavusios tam tikromis kryptimis, tarsi jėgos čiurnoje dažniau keliautų labiau nuspėjamais keliais.

    Kodėl tai svarbu žmogaus evoliucijos tyrimams

    Tyrimo autoriai pabrėžia svarbią ribą: rezultatai neįrodo, kad skirtumus sukėlė vien batai. Abi grupės skyrėsi ne tik avalyne – galėjo skirtis kūno sudėjimas, kilmė, laikmetis ir gyvenimo būdas, o basų asmenų imtis buvo palyginti maža.

    Vis dėlto išvados kelia klausimą, svarbų paleoantropologams. Mokslininkai dažnai remiasi fosilinių čiurnos kaulų vidine struktūra, bandydami spręsti, kaip judėjo išnykę žmonių giminaičiai – ar daugiau vaikščiojo, ar dažnai laipiojo, ar judėjo kitaip nei šiuolaikiniai žmonės.

    Jeigu avalynė iš esmės keičia, kaip jėgos pasiskirsto čiurnoje, tuomet šiuolaikiniai, visą gyvenimą batus avėję žmonės gali būti ne pats geriausias „etalonas“ lyginant su senovės žmonėmis, kurie batų neturėjo. Tokiu atveju dalis skirtumų, priskiriamų evoliucijai, galėtų būti susiję ir su kasdieniais įpročiais.

    Tyrėjai akcentuoja, kad tai nereiškia, jog ankstesni senovės eisenos atkūrimai yra klaidingi ar kad reikėtų atsisakyti batų. Greičiau tai signalas, kad norint patikimiau interpretuoti fosilijas, reikia platesnių palyginimų, apimančių skirtingus gyvenimo būdus ir judėjimo įpročius.

    Tyrimas publikuotas moksliniame žurnale „Journal of Anatomy“.

  • Onkologai įvardijo 5 papildus, kurių per chemoterapiją geriau vengti dėl sąveikų su vaistais

    Maisto papildai chemoterapijos metu gali atrodyti kaip paprastas būdas sustiprėti ar sušvelninti nemalonius pojūčius, tačiau dalis jų gali trukdyti gydymui arba sustiprinti šalutinius poveikius.

    Kai kurie papildai keičia, kaip organizmas skaido vaistus, todėl gali pakisti priešvėžinių preparatų koncentracija kraujyje. Dėl to gydymas gali tapti mažiau veiksmingas arba, priešingai, išaugti toksinio poveikio rizika.

    Apie tai rašo „EatingWell“, kalbinęs onkologus, kurie išskyrė penkias papildų grupes, galinčias kelti didžiausią riziką gydymo metu.

    Bendra specialistų žinutė paprasta: prieš pradedant vartoti, tęsiant ar nutraukiant bet kokį papildą, būtina pasitarti su gydančia onkologų komanda, nes saugumas priklauso nuo taikomo gydymo schemos, dozių ir individualios sveikatos būklės.

    Žoliniai papildai ir vaistų apykaita

    Jonažolė (St. John’s wort) minima kaip vienas dažniausių pavyzdžių, kai augalinis preparatas gali „susikirsti“ su vaistais. Onkologų teigimu, ji siejama su daugybe sąveikų, taip pat ir su kai kuriais vėžio gydymo preparatais.

    Paaiškinama, kad jonažolė gali paspartinti tam tikrų priešvėžinių vaistų metabolizmą – tokiu atveju jų kiekis kraujyje sumažėja, o gydymas gali tapti mažiau veiksmingas.

    Kitas įvardytas augalinis papildas – ginkmedis (Ginkgo biloba), dažnai reklamuojamas atminčiai ar kraujotakai. Įspėjama, kad jis gali paveikti fermentus, dalyvaujančius vaistų skaidyme, ir taip keisti chemoterapinių vaistų kiekį organizme.

    Tekste pabrėžiama, kad laboratoriniai tyrimai rodo: ginkmedis gali mažinti kai kurių vaistų metabolizmą, o tai gali lemti didesnę jų koncentraciją ir didesnę toksinio poveikio riziką.

    Kodėl atsargiai vertinami antioksidantai

    Antroji grupė – antioksidantų papildai: pavyzdžiui, vitaminai A, C ir E, beta karotenas ar kofermentas Q10 (CoQ10). Nors antioksidantai organizmui svarbūs, chemoterapijos metu jų vartojimas papildų forma gali kelti klausimų.

    Paaiškinama, kad kai kurie chemoterapiniai vaistai veikia, be kita ko, skatindami reaktyviųjų deguonies formų susidarymą, kurios pažeidžia vėžines ląsteles. Teoriškai antioksidantų papildai gali slopinti šį mechanizmą, todėl atsargumas – pagrįstas.

    Taip pat akcentuojama, kad moksliniai duomenys šioje srityje nėra vienareikšmiai: poveikis gali priklausyti nuo konkretaus vaisto, vėžio tipo, antioksidanto rūšies ir dozės. Dėl to rekomenduojama nepradėti didelių dozių antioksidantų be aiškios gydytojų rekomendacijos.

    Papildai, kurie gali paaštrinti šalutinius poveikius

    Dar vienas paminėtas papildas – acetil-L-karnitinas. Nors jis tirtas kaip galintis padėti esant periferinei neuropatijai (tirpimui, dilgčiojimui ar skausmui galūnėse), nurodoma, kad tyrimų rezultatai nėra nuoseklūs.

    Be to, onkologo įžvalgoje pažymima, kad acetil-L-karnitinas gali pabloginti tirpimą – vieną dažnų chemoterapijos šalutinių reiškinių. Todėl pabrėžiama: jo nevartoti nervų pažeidimo prevencijai ar gydymui be tiesioginių onkologų nurodymų.

    Geležis – tik esant pagrįstai indikacijai

    Penktoji įvardyta kategorija – geležies papildai. Nors geležis būtina hemoglobino gamybai, pabrėžiama, kad vartojant ją „profilaktiškai“, kai trūkumo nėra, galima susidurti su pertekliaus problema, o tai ne visada tinka onkologinio gydymo metu.

    Onkologų rekomendacija šiame kontekste – vengti geležies papildų, jei gydytojas nėra nustatęs trūkumo ar kitos aiškios medicininės priežasties. Jei gydymo metu vystosi mažakraujystė, sprendimą dėl geležies ar kitų priemonių turėtų lemti tyrimai ir individuali situacija.

    Ką dar galima daryti gydymo metu

    Be papildų klausimo, tekste primenama ir apie bendresnius dalykus, kurie gali padėti išlaikyti savijautą: streso valdymą, kiek įmanoma reguliarų judėjimą, pakankamą ir dažnesnį maitinimąsi mažesnėmis porcijomis.

    Taip pat akcentuojama skysčių svarba – ypač jei vargina vėmimas ar viduriavimas, o skysčių poreikis gali skirtis priklausomai nuo būklės ir taikomo gydymo. Dėl konkretaus kiekio patariama tartis su gydymo komanda, ypač jei yra inkstų ar širdies problemų.

    Pagrindinė žinutė išlieka ta pati: chemoterapijos metu net „nekalti“ papildai gali turėti netikėtų sąveikų, todėl bet kokius pokyčius saugiausia derinti su onkologais.

  • Mokslininkai patvirtino: senovinė kriauklių barstymo praktika gali padėti moliuskams rūgštėjančiame vandenyne

    Tūkstančius metų Šiaurės Amerikos Ramiojo vandenyno pakrantės čiabuviai taikė paprastą jūrų priežiūros praktiką: senas kriaukles sutrupindavo ir maišydavo su smėliu ten, kur auga naujos geldelės. Mokslininkai dabar rodo, kad šis metodas gali padėti moliuskams ištverti vis rūgštesnį vandenyną.

    Kaip rašo „ZME Science“, ši tradicija rėmėsi kartų patirtimi prižiūrint pakrančių buveines, kad jos išliktų produktyvios ir kasmet duotų maisto. Naujausi tyrimai siūlo, kad praktinis efektas gali būti susijęs ne tik su derlingesnėmis seklumomis, bet ir su vandens chemija po smėliu.

    Problemos šaknis – vandenynų rūgštėjimas. Vandenynas sugeria maždaug ketvirtadalį žmonių veiklos išmetamo anglies dioksido, tačiau jam tirpstant jūros vandenyje vyksta reakcijos, didinančios rūgštingumą ir mažinančios karbonato jonų prieinamumą.

    Šie jonai būtini gyvūnams, kurie iš kalcio karbonato formuoja kiautus ar skeletus. Kai sąlygos prastėja, kiauto „statyba“ tampa sunkesnė ir energetiškai brangesnė, o ypač pažeidžiami yra jauni moliuskai, kurių kiautas dar tik formuojasi.

    Vandenyno chemija keičiasi

    Nuo pramonės revoliucijos paviršinių vandenynų vandenų rūgštingumas, tyrėjų vertinimu, išaugo maždaug 30 proc. Tai reiškia, kad daugeliui rūšių, ypač formuojančių kiautus, aplinka tampa vis mažiau palanki.

    Svarbi detalė ta, kad moliuskams, gyvenantiems smėlyje, lemtinga gali būti ne tik viršuje esantis jūros vanduo. Didelę reikšmę turi vanduo, įstrigęs tarp nuosėdų grūdelių – būtent ten ir gali pasireikšti sutrupintų kriauklių poveikis.

    Kaip veikia sutrupintos kriauklės

    Kalifornijos universiteto Deivise (University of California, Davis) mokslininkai laboratorijoje 90 dienų augino jaunas Ramiojo vandenyno littleneck geldeles (Leukoma staminea). Buvo sudarytos keturios sąlygos: įprastas jūros vanduo su smėliu, įprastas jūros vanduo su kriauklių fragmentais, parūgštintas jūros vanduo su smėliu ir parūgštintas jūros vanduo su kriauklių fragmentais.

    Į nuosėdas įmaišytos kriauklių nuotrupos (vadinamasis „shell hash“) buvo maždaug 2,5–5 milimetrų dydžio ir sudarė 10 proc. mišinio masės. Tyrėjai stebėjo tarp nuosėdų esantį vandenį, matavo geldelių augimą ir analizavo genų aktyvumą mantijos audinyje – ten, kur formuojamas kiautas.

    Pirmasis rezultatas buvo aiškus: sutrupintos kriauklės mažino rūgštingumą nuosėdose esančiame vandenyje. Be to, pagerėjo aragonito prisotinimo būsena – tai kalcio karbonato mineralas, iš kurio formuojasi šių moliuskų kiautai.

    Nauda pasimatė ir augime: parūgštinto vandens sąlygomis geldelės be kriauklių priemaišos vidutiniškai priaugino 4,7 proc. naujo kiauto, o gyvenusios tarp kriauklių fragmentų – 6,4 proc.

    Netikėtas signalas genuose

    Įdomiausia dalis paaiškėjo analizuojant genų raišką. Tyrėjai nustatė 284 genus, kurių aktyvumas reikšmingai skyrėsi priklausomai nuo sąlygų.

    Geldelės, augusios parūgštintame vandenyje be kriauklių fragmentų, turėjo aiškiai išsiskiriantį genetinį „profilį“. Tačiau pridėjus sutrupintų kriauklių, šis skirtumas didžiąja dalimi išnyko – genų raiška tapo panašesnė į tų moliuskų, kurie augo įprastame jūros vandenyje.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dar nėra iki galo aišku, kokias funkcijas atlieka daugelis identifikuotų genų. Vis dėlto kai kurie jų buvo panašūs į genus, siejamus su DNR taisymu, kiauto formavimu ar atsparumu aplinkos stresui, o tai leidžia spėti, kad kriauklėmis praturtintos nuosėdos gali „sušvelninti“ biologinę reakciją į rūgštesnį vandenį.

    Kodėl tai nėra stebuklingas sprendimas

    Tyrėjai pabrėžia: kriauklių barstymas paplūdimiuose neišspręs vandenynų rūgštėjimo globaliu mastu – tam būtina mažinti anglies dioksido emisijas. Ši priemonė veikiau galėtų padėti kurti lokalias „prieglobsčio“ zonas, kuriose moliuskai augtų palankesnėmis sąlygomis.

    Taip pat išlieka klausimų, nes laboratorinis bandymas vyksta kontroliuojamoje aplinkoje, o tikruose paplūdimiuose situaciją veikia potvyniai, nuosėdų sudėtis, mikroorganizmų veikla ir skirtingų rūšių ypatumai. Dėl to realiame lauke rezultatai gali skirtis, o ankstesni lauko tyrimai buvo nevienareikšmiai.

    Autoriai atkreipia dėmesį, kad praktinis pritaikymas turėtų būti kuriamas kartu su čiabuvių bendruomenėmis, kurių žinios ir įkvėpė šį tyrimą. Mokslas tik pradeda paaiškinti tai, ką pakrančių prižiūrėtojai suprato seniai: kartais ekosistemos klesti ne tada, kai žmonės pasitraukia, o tada, kai jos prižiūrimos.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Biogeosciences“ (23, 7627–7642).

  • 4 požymiai, kad lėtėja medžiagų apykaita: nuo svorio augimo iki nuolatinio šalčio

    Jaučiate, kad anksčiau veikę mitybos ar sporto įpročiai nebeduoda tokio pat efekto, o svoris pamažu auga? Specialistai sako, kad tai gali būti vienas iš ženklų, jog lėtėja medžiagų apykaita – tiksliau, mažėja organizmo energijos sunaudojimo greitis.

    Medžiagų apykaita – tai procesas, kai organizmas maistą ir skysčius paverčia energija, reikalinga kasdienėms veikloms ir audinių atstatymui. Kaip rašo „EatingWell“, kalbant apie „lėtą metabolizmą“ dažniausiai turimas omenyje bazinis medžiagų apykaitos greitis – kiek energijos kūnas sudegina ramybės būsenoje.

    Gydytojai pabrėžia, kad medžiagų apykaita per gyvenimą kinta ne visai taip, kaip įprasta manyti: ji labai aktyvi kūdikystėje, lėtėja vaikystėje, o įvertinus kūno dydį, dažnai išlieka gana stabili maždaug nuo 20 iki 60 metų. Po 60-ies ji paprastai ima mažėti palaipsniui.

    Vis dėlto bazinis medžiagų apykaitos greitis gali pradėti lėtėti ir anksčiau, o tai neretai susiję su amžiumi mažėjančia raumenų mase, hormonų pokyčiais ar skydliaukės veikla. Lėtėjanti medžiagų apykaita siejama su neplanuotu svorio augimu, o kartu gali didėti ir metabolinių ligų rizika.

    1. Svoris pamažu auga be aiškios priežasties

    Jei svarstyklės rodo vis daugiau, nors mitybos ar fizinio aktyvumo įpročiai, jūsų manymu, beveik nepasikeitė, tai gali signalizuoti apie mažėjantį energijos sudeginimą. Viena dažniausių priežasčių – su amžiumi mažėjanti raumenų masė.

    Raumenys yra metaboliškai aktyvūs: turint jų daugiau, organizmas sudegina daugiau kalorijų net ramybės metu. Tad jei suvartojamas kalorijų kiekis lieka panašus, o raumenų mažėja, gali susidaryti kalorijų perteklius ir svoris pradeda augti.

    Kita vertus, ne kiekvieną papildomą kilogramą galima nurašyti metabolizmui – vyresniame amžiuje dažnai nepastebimai atsiranda daugiau užkandžiavimo, didesnės porcijos ar daugiau „smulkių kąsnių“ per dieną. Specialistai primena, kad jėgos treniruotės bent du kartus per savaitę kartu su subalansuota mityba ir pakankamu baltymų kiekiu padeda pristabdyti raumenų nykimą.

    2. Silpnėja raumenų jėga

    Jei pastebite, kad darosi sunkiau pakelti daiktus, jaučiatės silpnesni arba matote mažiau raumenų „ryškumo“, tai gali būti raumenų masės mažėjimo požymis. Kartu su tuo dažnai mažėja ir bazinis medžiagų apykaitos greitis.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad labai mažo kaloringumo dietos gali situaciją pabloginti: jei organizmui trūksta energijos ir baltymų, jis gali pradėti „naudoti“ raumeninį audinį kaip kurą. O mažėjant raumenims, medžiagų apykaita dar labiau lėtėja.

    Raumenų masę galima auginti ir išlaikyti derinant pasipriešinimo treniruotes, pakankamą baltymų kiekį ir subalansuotą mitybą. Straipsnyje minimas orientyras – maždaug 1,2–1,6 gramo baltymų kilogramui kūno svorio per dieną, siekiant išsaugoti raumenis metant svorį.

    3. Perimenopauzė ar menopauzė

    Moterims medžiagų apykaitos pokyčius dažnai sustiprina perimenopauzė ir menopauzė, kai mažėja estrogenų kiekis. Tai gali lemti ne tik svorio augimą, bet ir riebalų persiskirstymą (dažniau pilvo srityje) bei raumenų masės mažėjimą.

    Estrogenai siejami su raumenų palaikymu ir atstatymu, todėl jų mažėjimas laikomas viena pagrindinių priežasčių, kodėl menopauzės laikotarpiu raumenų nykimas gali paspartėti. Tekste taip pat minimas terminas sarkopenija – su amžiumi susijęs raumenų masės mažėjimas.

    Kaip ir kitais atvejais, viena svarbiausių praktinių rekomendacijų – jėgos treniruotės bent du kartus per savaitę. Taip pat paminima, kad hormonų pakaitinė terapija kai kuriais atvejais gali padėti išsaugoti raumenų masę, ypač jei derinama su progresyviu krūvio didinimu, tačiau dėl tokio gydymo visuomet sprendžiama individualiai su gydytoju.

    4. Nuovargis, šalčio pojūtis ir vidurių užkietėjimas

    Jei nuolat trūksta energijos, dažnai šąlate, o virškinimas „sustingęs“, tai gali būti ženklas, kad medžiagų apykaitai įtakos turi ne tik gyvenimo būdas. Straipsnyje pabrėžiama, jog tokie simptomai gali pasireikšti esant nepakankamai skydliaukės veiklai (hipotirozei).

    Hipotirozės atveju skydliaukė išskiria per mažai hormonų (T3 ir T4), kurie padeda reguliuoti medžiagų apykaitą. Dėl to gali pasireikšti nuovargis, jautrumas šalčiui, svorio augimas, vidurių užkietėjimas ar sausa oda.

    Vis dėlto šie simptomai nebūtinai reiškia skydliaukės sutrikimą, tačiau jei jie vargina ilgiau, verta pasitarti su gydytoju ir, prireikus, atlikti tyrimus. Tekste pažymima, kad hipotirozė dažnesnė moterims ir vyresnio amžiaus žmonėms.

    Kas padeda palaikyti medžiagų apykaitą

    Nors amžiaus sustabdyti neįmanoma, dalį įpročių galime valdyti. Straipsnyje pabrėžiama, kad svarbu ne tik sporto valanda sporto klube, bet ir likusios dienos judėjimas – pasivaikščiojimai, lipimas laiptais, dažnesnės pertraukos nuo sėdėjimo.

    Taip pat rekomenduojama teikti prioritetą baltymams: jie padeda išlaikyti raumenis, o organizmas jų virškinimui paprastai sunaudoja daugiau energijos nei riebalams ar angliavandeniams. Kartu primenama, kad mityba turi būti subalansuota – vien baltymų neužtenka.

    Dar vienas akcentas – pusryčiai. Straipsnyje teigiama, kad jų praleidimas daliai žmonių gali „atsigręžti“ vėliau: sukelti cukraus svyravimus kraujyje, paskatinti rinktis mažiau maistingą maistą ir persivalgyti dienos eigoje.

    Galiausiai, jei svoris ima augti nepastebimai, gali padėti laikinas suvartojamų kalorijų sekimas – bent kelioms savaitėms. Tai leidžia pamatyti, ar nepadidėjo porcijos, užkandžiavimas ar, pavyzdžiui, alkoholio kiekis, kurį žmonės dažnai nuvertina.

  • Juros periodo „ūdros“ atradimas: 165 mln. metų senumo plėšrūnas plaukė kaip šiandieniniai žinduoliai

    Šiaurės Kinijos teritorijoje prieš maždaug 165 milijonus metų gyvenęs mažas plėšrūnas vandenyje judėjo stebėtinai panašiai kaip šiuolaikinės ūdros. Naujas fosilijos aprašymas rodo, kad šis gyvūnas turėjo plačią, suplokštėjusią uodegą ir galūnes, pritaikytas plaukimui.

    Kalbama apie Megacauda sungei („didžioji uodega“) – naujai identifikuotą išnykusios žinduolių giminaičių grupės docodontų atstovą. Apie radinį praneša „ZME Science“, remdamasis tarptautinės mokslininkų komandos tyrimu.

    Nors Megacauda nebuvo šiuolaikinių ūdrų protėvis, jos kūno sandara tapo ryškiu konvergentinės evoliucijos pavyzdžiu: panašios gyvenimo sąlygos (pusiau vandens aplinka) skirtingose gyvūnų linijose „išaugino“ panašius sprendimus.

    Labiausiai tyrėjus nustebino ne vien uodega ar dantys, o po kaukole aptikti kauliniai dariniai, susiję su rijimu. Jie primena šiuolaikiniams žinduoliams būdingas struktūras ir leidžia geriau suprasti, kaip vystėsi sudėtinga žinduolių mitybos mechanika.

    „Didžioji uodega“ ir plėšrūno žandikauliai

    Fosilija rasta Vidinėje Mongolijoje, uolienose, kurių amžius siekia maždaug 163–168 milijonus metų. Megacauda buvo neįprastai didelė kaip juros laikotarpio žinduolių giminaitė: jos ilgis siekė apie 40–50 centimetrų, o svoris – 1–2 kilogramus.

    Pėdų sandara – pailgėję išoriniai pirštai ir judrūs čiurnos sąnariai – rodo, kad gyvūnas galėjo irkluoti ir manevruoti vandenyje. Plačia uodega, manoma, jis stūmėsi į priekį, o sausumoje galėjo slėptis urvuose – panašiai kaip ančiasnapis.

    Vis dėlto panašumai su taikiais pusiau vandens gyvūnais baigėsi ties snukiu. Megacauda turėjo dideles iltis, o vienas viršutinis iltinis dantis buvo įtvirtintas net trimis šaknimis, be to – „pjaunančius“ krūminius dantis, pritaikytus mėsai.

    Tyrėjai nurodo, kad gyvūno skrandyje rasti smulkių stuburinių kaulai leidžia manyti, jog jis medžiojo mažus gyvūnus – galimai, pavyzdžiui, vietines salamandras.

    Anksčiau, 2006 metais, buvo aprašytas kitas plaukiojantis docodontas Castorocauda. Tačiau Megacauda, gyvenusi kiek anksčiau, pateikė ypač vertingą, išsamesnį skeletą – tai leidžia tiksliau spręsti, kaip tokie senoviniai plaukikai judėjo ir maitinosi.

    Netikėtumas po kaukole: kaulai, susiję su rijimu

    Fosiliją ištyrę mokslininkai pasitelkė kompiuterinę tomografiją ir rentgeno fluorescencinį vaizdinimą. Po kaukole jie aptiko poliežuvinių kaulų (hyoid) kompleksą – būtent šie kaulai šiuolaikiniams žinduoliams padeda išlaikyti liežuvį ir tvirtina raumenis, dalyvaujančius rijime.

    Žinduoliams ši „biomechanika“ leidžia saugiai stumti sukramtytą maistą į stemplę ir kartu apsaugoti kvėpavimo takus. Su tuo siejami ir naujagimių gebėjimai nuryti pieną, nors vien kaulų radiniai savaime negali patvirtinti, kad Megacauda žindo.

    Palyginę poliežuvinius kaulus su šiandieninių žinduolių analogais, tyrėjai skaitmeniškai atkūrė Megacauda gerklės anatomiją ir padarė išvadą, kad ji galėjo atlikti panašiai koordinuotus judesius. Tai rodo, kad sudėtingesnė rijimo sistema galėjo susiformuoti anksčiau, nei manyta.

    Dar viena svarbi detalė – Megacauda gerklėje aptikta ir „senesnių“, ir „naujesnių“ požymių kombinacija. Iki šiol buvo manyta, kad naujesnės struktūros išsivystė tiesiogiai iš senesnių, tačiau šis radinys sufleruoja, kad virsmas galėjo būti labiau „šakotas“ ir sudėtingesnis.

    Kaip žinduoliai išmoko maitintis kitaip

    Žuvys, varliagyviai ir ropliai grobį ryjo gerokai anksčiau, tačiau žinduolių linijoje įvyko didelis poslinkis – atsirado intensyvus kramtymas ir rijimas mažesnėmis, kontroliuojamomis porcijomis. Tam reikėjo ir specializuotų dantų, ir stipresnių kramtymo raumenų.

    Mokslininkai primena, kad ankstyvieji žinduolių protėviai (cynodontai) vystė antrinį gomurį – kaulinę pertvarą, atskiriančią burną nuo nosies takų, leidusią kramtyti ir kvėpuoti vienu metu. Tačiau kramtymas sukūrė naują problemą: kaip maistą saugiai perkelti į stemplę neužspringstant.

    Čia svarbūs tampa poliežuviniai kaulai ir specializuoti gerklės raumenys. 2019 metų žurnale „Science“ publikuotame tyrime jau buvo aprašyti į žinduolių panašūs poliežuviniai kaulai mažame juros medžiuose gyvenusiame Microdocodon gracilis, o Megacauda radinys suteikia daugiau informacijos apie aplinkines kaulines struktūras ir visos sistemos veikimo galimybes.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature“ ir, pasak autorių, padeda geriau suprasti, kaip skirtingos žinduolių linijos galėjo prisitaikyti prie įvairaus maisto – nuo vabzdžių ir augalų iki mėsos – išlaikydamos efektyvų rijimą.

  • 4 kasdieniai įpročiai, kurie nepastebimai didina metabolinio sindromo riziką

    Metabolinis sindromas – tai būklė, kai vienu metu pasireiškia bent trys iš penkių rizikos veiksnių: padidėjęs kraujospūdis, padidėjęs cukraus kiekis kraujyje, aukšti trigliceridai, žemas DTL („gerojo“) cholesterolio lygis ir per didelis riebalų kiekis juosmens srityje.

    Šių veiksnių derinys reikšmingai didina širdies ligų, insulto ir 2 tipo diabeto riziką. Nors dažnai kalbama apie itin perdirbtą maistą ir per mažą fizinį aktyvumą, prie rizikos gali prisidėti ir mažiau akivaizdūs kasdieniai įpročiai.

    Kaip rašo „EatingWell“, specialistai išskiria keturis dalykus, kurie „tyliai“ blogina metabolinę sveikatą: ilgas sėdėjimas, per didelis alkoholio vartojimas, miego trūkumas ir užsitęsęs stresas.

    Šie veiksniai klastingi tuo, kad ilgą laiką galite jaustis visai neblogai, tačiau organizme jau gali vykti nepalankūs pokyčiai. Dėl to svarbūs ir reguliarūs profilaktiniai patikrinimai – kraujospūdžio matavimai bei kraujo tyrimai.

    Ilgas sėdėjimas

    Darbas prie kompiuterio, ilgos kelionės automobiliu ar įprotis vakarais „praslinkti“ telefone gali lemti, kad didžiąją dienos dalį praleidžiate sėdėdami.

    Apžvalginiai tyrimai rodo: kuo daugiau laiko žmogus praleidžia sėdėdamas, tuo dažniau nustatomas metabolinis sindromas – net ir įvertinus, ar jis sportuoja. Kitas didelis tyrimas siejo daugiau nei 10,5 valandos sėslaus laiko per parą su didesne širdies nepakankamumo ir mirties nuo širdies bei kraujagyslių ligų rizika, net jei fizinio aktyvumo rekomendacijos buvo vykdomos.

    Paaiškinimas paprastas: ilgai sėdint mažėja raumenų aktyvumas, kuris padeda „paimti“ gliukozę iš kraujo ir palaikyti normalesnį cukraus lygį. Taip pat prastėja kraujotaka, gali kisti energijos apykaita, ilgainiui prisidėti uždegiminiai procesai ir riebalų kaupimosi pokyčiai.

    Specialistai pataria neapsiriboti vien treniruote, o ieškoti progų pajudėti dienos eigoje: daryti trumpas pasivaikščiojimo pertraukėles, stovėti kalbant telefonu, pasivaikščioti po valgio.

    Per didelis alkoholio vartojimas

    Viena taurė po darbo ar keli kokteiliai savaitgalį gali greitai tapti rutinos dalimi, ypač jei neįvertinate, kaip dažnai ir kiek iš tiesų išgeriate.

    Pernelyg didelis alkoholio vartojimas gali bloginti metabolinio sindromo „komplikacijas“ – prisidėti prie kepenų ligų, didesnio cukraus kiekio kraujyje ir padidėjusio kraujospūdžio. Sisteminių apžvalgų duomenys taip pat rodo ryšį tarp didesnio alkoholio suvartojimo ir metabolinio sindromo.

    Konkretus „saugus“ gėrimų skaičius, tiesiogiai siejamas su metaboliniu sindromu, nėra įvardijamas, tačiau JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centras vidutiniu vartojimu laiko vieną gėrimą per dieną moterims ir du – vyrams. Vis dėlto pabrėžiama, kad idealu alkoholio nevartoti arba vartoti kuo rečiau.

    Mažinti vartojimą siūloma pradėti nuo mažų, realistiškų žingsnių – pavyzdžiui, per savaitę išgerti vienu gėrimu mažiau, o dalį vakarinių ar socialinių gėrimų pakeisti nealkoholinėmis alternatyvomis.

    Miego trūkumas

    Nuolatinis miego „skolinimasis“ – pavyzdžiui, dėl vėlyvo naršymo telefone – gali turėti daugiau pasekmių nei vien nuovargis ryte.

    Trumpas miegas siejamas su hormonų, susijusių su apetitu ir stresu, disbalansu, taip pat – prastesniu organizmo atsaku į insuliną. Be to, miego stoka gali būti susijusi su didesniu streso hormonų lygiu ir aukštesniu kraujospūdžiu.

    2021 metų apžvalgoje, apėmusioje daugiau nei 235 000 žmonių duomenis, nurodoma, kad miegant mažiau nei 6–7 valandas per naktį metabolinio sindromo rizika didesnė nei tiems, kurie miega 7–9 valandas.

    Rekomenduojama siekti maždaug 7–9 valandų miego ir laikytis pastovaus grafiko. Taip pat gali padėti „miego higiena“: mažiau ekranų prieš miegą, vėsesnis ir tamsesnis kambarys, vakariniai nusiraminimo ritualai.

    Jei nepavyksta išsimiegoti ilgą laiką, verta atkreipti dėmesį ir į galimus sutrikimus: nuolatinį knarkimą, nemigą ar ryškų mieguistumą dieną – tokiais atvejais patariama pasikalbėti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Užsitęsęs stresas

    Darbo terminai, šeimos rūpesčiai ar nuolatinis informacijos srautas gali lemti, kad stresas tampa kasdienybe. Tačiau užsitęsęs stresas gali paveikti ne tik emocinę savijautą.

    2019 metų apžvalgoje nustatyta, kad didesnį stresą patiriantys suaugusieji dažniau susiduria su metaboliniu sindromu nei tie, kurie stresą vertina kaip mažesnį.

    Stresas gali veikti įvairius organizmo rodiklius, o vienas jautriausių – kraujospūdis. Svarbu ir tai, kad padidėjęs kraujospūdis dažnai neturi akivaizdžių simptomų, todėl vien savijautos nepakanka spręsti, ar viskas gerai.

    Nors pašalinti visų streso šaltinių dažnai neįmanoma, gali padėti mažos „atgaivos“ akimirkos: keli lėti įkvėpimai tarp užduočių, trumpas pasivaikščiojimas, meditacija ar kita atsipalaidavimo praktika. Jei stresas tampa sunkiai valdomas, naudinga ieškoti pagalbos – aptarti situaciją su gydytoju ar terapeutu.

  • Kenijoje rasta 1,45 mln. metų senumo koja su įpjovomis: įtariamas ankstyvųjų homininų kanibalizmas

    Šiaurės Kenijoje aptiktas 1,45 mln. metų senumo blauzdikaulis verčia iš naujo kelti nepatogų klausimą apie žmogaus evoliuciją – ar mūsų tolimi giminaičiai galėjo maitintis vieni kitais dar gerokai iki šiuolaikinių žmonių atsiradimo.

    Kaip rašo „ZME Science“, mokslininkų grupė, vadovaujama paleoantropologės Brianos Pobiner iš Smithsonian Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus, ant fosilijos nustatė devynis įrėžimus, labai panašius į padarytus aštriais akmeniniais įrankiais.

    Vis dėlto vien įpjovos dar nereiškia, kad mėsa tikrai buvo suvalgyta. Tyrėjai pabrėžia, kad fosilija rodo kūno apdorojimą, bet pats kanibalizmo faktas lieka tikėtina, o ne galutinai įrodyta interpretacija.

    Radinio istorija ilga: kaulas, žinomas kaip KNM-ER 741, buvo aptiktas dar 1970 metais – jį surado Mary Leakey, o fosilija iki šiol saugota Kenijos nacionalinių muziejų kolekcijose.

    Tyrėjai ieškojo plėšrūnų pėdsakų

    B. Pobiner šį kaulą atidžiau apžiūrėjo 2017 metais, ieškodama senovinių plėšrūnų paliktų dantų žymių. Tačiau vietoje jų ji pastebėjo siaurus griovelius, panašius į akmeninių įrankių paliktus pjūvius.

    Norėdami patikrinti šią hipotezę, mokslininkai bendradarbiavo su Michaeliu Pante iš Kolorado valstijos universiteto ir Trevoru Keevilu (tuomet dirbusiu Purdue universitete). Jie sukūrė pjūvių 3D skenavimus ir lygino juos su didele baze, kurioje – 898 eksperimentiniu būdu gautų žymių pavyzdžiai: nuo dantų iki mindžiojimo ar mėsinėjimo pėdsakų.

    Analizė parodė, kad devyni iš vienuolikos įbrėžimų neabejotinai atitinka akmeninių įrankių paliktas žymes. Dar dvi žymės priminė įkandimus – galimai didelės katės, o artimiausias atitikmuo buvo liūtas.

    Ką rodo įpjovų vieta ir kryptis

    Mokslininkai atkreipia dėmesį į tai, kur kaulo paviršiuje matomos įpjovos: jos yra ten, kur tvirtinasi blauzdos raumuo. Tokia vieta gali reikšti sąmoningą bandymą pašalinti minkštuosius audinius.

    Be to, įpjovų kryptis gana vienoda – tai leidžia spėti, kad pjūviai galėjo būti padaryti nuosekliais judesiais, nekeičiant suėmimo ar darbo kampo. Panašios žymės randamos ir ant gyvūnų kaulų, kai jie būdavo apdorojami maistui.

    Tačiau archeologai, kuriuos 2023 metais cituoja „Science News“, ragino neskubėti: kūno apdorojimo pėdsakai nebūtinai reiškia suvalgymą. Vieno kaulo gali neužtekti, kad būtų aiškiai atskirta, ar tai buvo maisto gavimas, ar kitos – mums nebeprieinamos – praktikos.

    Neaišku, kam priklausė kaulas ir kas įvyko iš tikrųjų

    Dar viena problema – pati fosilija nėra patikimai „pririšta“ prie konkrečios rūšies. Iš pradžių ji buvo priskirta Australopithecus boisei (dabar dažniau vadinamam Paranthropus boisei), vėliau – Homo erectus, tačiau šiandien mokslininkai pripažįsta, kad tiksliai nustatyti rūšį vis dar nepavyksta.

    Tai svarbu ir dėl kanibalizmo apibrėžimo: kanibalizmu laikomas atvejis, kai abi pusės priklauso tai pačiai rūšiai. Kol neaišku, kam priklausė kaulas, sunku tvirtai pasakyti, ar tai buvo būtent kanibalizmas, ar – teoriškai – skirtingų homininų rūšių sąveika.

    Ne mažiau miglota ir įvykių seka. Viena versija – homininas pirmiausia akmeniniu įrankiu pašalino mėsą, o vėliau likučius apgraužė didelė katė. Kita – plėšrūnas galėjo sumedžioti homininą, bet buvo išbaidytas, o tada kiti homininai pasisavino grobį.

    Tyrimas buvo publikuotas žurnale „Scientific Reports“.

    Be Kenijos radinio, straipsnyje minimi ir naujesni duomenys iš Ispanijos Gran Dolinos vietovės: 2026 metų liepą tyrėjai paskelbė radę 24 papildomas Homo antecessor fosilijas, kurių dalis taip pat turi kūno apdorojimo žymių. Vis dėlto šie radiniai yra gerokai „jaunesni“ (apie 850 000 metų) ir tiesiogiai neatsako, kas nutiko KNM-ER 741 savininkui.

  • Gastroenterologai pataria: nustokite gausiai valgyti prieš miegą – tai kenkia virškinimui

    Vėlyva vakarienė daugeliui tapo įprasta, tačiau gydytojai primena: eiti miegoti netrukus po gausaus valgymo – prastas įprotis, galintis sutrikdyti virškinimą.

    Gastroenterologų teigimu, svarbiausia, ką verta keisti vakare, yra atsisakyti didelio valgio prieš pat miegą – taip galima sumažinti nemalonius simptomus ir geriau išsimiegoti.

    Problema ta, kad atsigulus su pilnu skrandžiu rūgštis lengviau kyla į stemplę, todėl dažniau pasireiškia refliuksas, rėmuo ir diskomfortas. Sėdint ar stovint „padeda“ gravitacija, o gulint šis efektas dingsta.

    Be to, miegant sumažėja seilių gamyba ir rijimas – procesai, kurie įprastai padeda neutralizuoti rūgštį stemplėje. Dėl to vakarinis persivalgymas gali būti juntamas stipriau nei toks pats valgis dieną.

    Kodėl blogėja ne tik virškinimas, bet ir miegas?

    Refliukso simptomai gali trikdyti miegą, o prastesnė miego kokybė dažnai reiškia ir blogesnę savijautą kitą dieną. Straipsnyje minimas stebimasis tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 48 000 moterų: dažniau nei kartą per savaitę patiriančios refliuksą dalyvės per ketverius metus turėjo didesnę prasto miego kokybės riziką.

    Taip pat pateikiami pirminiai 2026 metų „Digestive Disease Week“ renginyje pristatyti duomenys: didesnį stresą patiriantys žmonės, po 21 valandos suvalgantys daugiau nei ketvirtadalį dienos kalorijų, dažniau susidurdavo su vidurių užkietėjimu arba viduriavimu.

    Kiek laiko prieš miegą geriausia nebevalgyti?

    Gastroenterologai rekomenduoja paskutinį sočiau pavalgyti likus maždaug 2–3 valandoms iki miego. Toks laiko tarpas leidžia skrandžiui gerokai „pajudėti“ link tuštėjimo ir gali sumažinti refliukso tikimybę.

    Praktinis pavyzdys paprastas: jei įprastai miegoti einate apie 22 valandą, vakarienę verta baigti iki 19 valandos. Žinoma, ne visada tai įmanoma – tačiau net ir tuomet patariama vengti didelio, riebaus maisto kiekio vėlai vakare.

    Jei vis dėlto jaučiate, kad be užkandžio užmigti sunku, siūloma rinktis mažą, lengviau virškinamą užkandį. Visgi žmonėms, kuriems naktinis refliuksas kartojasi, gali būti naudinga net ir užkandžių atsisakyti per tą patį 2–3 valandų „langą“.

    Kiti įpročiai, padedantys virškinimui

    Be valgymo laiko korekcijos, straipsnyje akcentuojami ir kiti kasdieniai įpročiai: skaidulų kiekio didinimas mityboje (tai daryti patariama palaipsniui), pakankamas skysčių vartojimas ir reguliarus fizinis aktyvumas.

    Net ir paprastas greitesnis pasivaikščiojimas po vakarienės gali padėti žarnynui dirbti sklandžiau. O jei vargina nuolatinis refliuksas ar kiti simptomai, rekomenduojama pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu dėl individualiai tinkamo režimo ir gydymo.

  • Sergant diabetu svarbiausia etiketėje: 4 dalykai, kuriuos dietologai ragina tikrinti pirmiausia

    Maisto produktų etiketės gali atrodyti kaip painus kodas, ypač jei tenka valdyti diabetą. Vis dėlto dietologai pabrėžia: norint priimti geresnius sprendimus parduotuvėje, nebūtina narplioti kiekvieno skaičiaus.

    Dažniausiai užtenka keturių punktų: porcijos dydžio, bendro angliavandenių kiekio, skaidulų ir pridėtinių cukrų. Būtent šie rodikliai padeda įvertinti, kaip konkretus produktas gali įsilieti į kasdienį mitybos planą, skirtą cukraus kiekiui kraujyje suvaldyti.

    Kaip cituojama dietologė Whitney Stuart, net ir „tobulai“ atrodantis produktas dar nereiškia, kad jis visada bus geriausias pasirinkimas: svarbu, su kuo jį valgysite, kiek suvalgysite ir kada.

    Todėl etiketė – tik viena dėlionės dalis. Tačiau mokant greitai atsirinkti svarbiausius skaičius, apsipirkimas tampa paprastesnis, o pasirinkimai – labiau apgalvoti.

    Porcijos dydis

    Porcijos dydis yra atskaitos taškas, nuo kurio apskaičiuojami visi kiti etiketėje pateikiami skaičiai. Dietologė Vandana Sheth pabrėžia, kad tai nebūtinai yra kiekis, kurį žmogus realiai suvalgo – tai tik standartinė „informacinė“ porcija.

    Praktinis pavyzdys paprastas: jei etiketėje nurodyta 1/2 puodelio porcija, o suvalgote 1,5 puodelio, kartu „patrigubėja“ ir angliavandeniai, ir cukrus, ir kiti rodikliai. Todėl pirmas žingsnis – sąžiningai įvertinti, kokią porciją valgysite iš tikrųjų.

    Bendras angliavandenių kiekis

    Dietologų teigimu, cukraus kiekis vienas pats neparodo viso vaizdo – svarbiau stebėti bendrą angliavandenių kiekį. Taip yra todėl, kad organizmas angliavandenius skaido į gliukozę, o tai tiesiogiai veikia cukraus kiekį kraujyje.

    Bendri angliavandeniai apima ir cukrus, ir krakmolą, ir skaidulas. Etiketėje matomas skaičius leidžia geriau suprasti, kaip produktas „tilps“ į konkretaus valgymo ar užkandžio rėmus.

    Taip pat pabrėžiama, kad nėra vieno universalaus „teisingo“ angliavandenių kiekio visiems sergantiems diabetu – poreikiai skiriasi priklausomai nuo aktyvumo, vartojamų vaistų, tikslų ir viso mitybos modelio. Individualiems poreikiams įsivertinti gali padėti registruotas dietologas ar sveikatos priežiūros specialistas.

    Skaidulos

    Skaidulos – tai angliavandenių dalis, kurios organizmas iki galo nesuvirškina. Dietologai aiškina, kad tirpios skaidulos žarnyne sudaro tarsi gelį, lėtina skrandžio ištuštėjimą ir angliavandenių įsisavinimą, todėl po valgio gliukozės šuolis gali būti mažesnis.

    Kitos skaidulos keliauja toliau iki storosios žarnos, kur jas fermentuoja bakterijos – susidarančios medžiagos siejamos su galimai geresniu jautrumu insulinui. Dėl to skaidulų kiekis etiketėje – ne mažiau svarbus nei bendri angliavandeniai.

    V. Sheth rekomenduoja rinktis produktus, kuriuose yra bent 3 gramai skaidulų vienoje porcijoje, o dar geriau – 5 gramai ar daugiau. Taip pat minimos Amerikos diabeto asociacijos gairės: 14 gramų skaidulų 1 000 kalorijų, siekiant stabilesnio cukraus kiekio kraujyje.

    Pridėtiniai cukrūs

    Pridėtiniai cukrūs neretai slypi ten, kur jų nesitikima – pavyzdžiui, duonoje, dribsniuose ar makaronų padažuose. Etiketėje jie paprastai pateikiami atskirai – po „bendrų cukrų“ eilute.

    Dietologai ragina rinktis produktus su kuo mažesniu pridėtinių cukrų kiekiu, kai tik yra galimybė. Kaip orientyras minimas dienos normos procentas: 5 proc. ar mažiau laikoma mažu kiekiu, o 20 proc. ar daugiau – dideliu.

    Tačiau pabrėžiama ir svarbi detalė: užrašai „be cukraus“ ar „nulinis cukrus“ nereiškia, kad produktas neturi angliavandenių ir neveiks gliukozės. „Be cukraus“ paprastai reiškia mažiau nei 0,5 gramo cukraus porcijoje, bet produkte vis tiek gali būti daug angliavandenių iš krakmolo, rafinuotų miltų ar cukraus alkoholių.

    Dar keli pasirinkimo principai

    Etiketės rodikliai svarbūs, bet mitybos paveikslas platesnis. Pavyzdžiui, dietologai rekomenduoja angliavandenius derinti su baltymais – taip galima ilgiau jaustis sotesniems ir sušvelninti organizmo reakciją į angliavandenius.

    Taip pat akcentuojama, kad svarbu gaminimo būdas: kepimas orkaitėje, grilinimas, troškinimas ar trumpas apkepimas su nesočiaisiais riebalais ir prieskoniais gali padėti išvengti perteklinių cukruotų padažų. O apvoliojimas ir gruzdinimas dažnai prideda ir papildomų angliavandenių, ir riebalų.

    Dar viena dažnai pamirštama eilutė – natris (druska). Kadangi sergant diabetu širdies ir kraujagyslių rizika gali būti didesnė, siūloma pasitikrinti dienos normos procentą ir atkreipti dėmesį, ar produktas nėra „sūrus“.

    Galiausiai dietologai ragina nepamiršti „didesnio vaizdo“: net ir mėgstamų patiekalų nebūtina atsisakyti, jei dėmesys sutelkiamas į porcijas, derinius ir bendrą mitybos balansą.