Netoli Irano uosto Bandar Abase socialiniuose tinkluose pasirodė nuotraukos, kuriose matomas beveik nesuniokotas bepiločio orlaivio LUCAS (dar vadinamo FLM 136) wrakas. Tokio būklės radinys leidžia manyti, kad aparatas galėjo nepasiekti numatyto taikinio arba nukrito dėl techninio gedimo.
LUCAS yra naujas JAV kariuomenės mažos kainos vienkartinio smogiamojo bepiločio orlaivio modelis, sukurtas kaip masiškai gaminamas sprendimas. Sistemą kūrė bendrovė „SpektreWorks“, o viešojoje erdvėje ji pradėta minėti tik pastaraisiais mėnesiais, kai pradėjo rastis požymių apie realų panaudojimą operacijose.
Šis atvejis išsiskiria tuo, kad LUCAS konstrukcija išoriškai labai primena Irano „Shahed 136“ šeimos bepiločius, plačiai naudotus pastarųjų metų konfliktuose. Analitikai tokius sprendimus dažnai apibūdina kaip bandymą greitai užpildyti nišą pigesniais, didesniais kiekiais panaudojamais smogiamaisiais aparatais, kai brangios sparnuotosios raketos ar sudėtingi dronai tampa ribojančiu veiksniu.
JAV Centrinės vadovybės pateikiamais duomenimis, vieno LUCAS vieneto kaina siekia apie 32 000 eurų. Tai reikšmingai mažesnė suma nei daugelio aukštos klasės valdomų ginklų, todėl tokio tipo platformos vertinamos kaip priemonė didinti smūgių intensyvumą, kai svarbi ne vien tikslumo, bet ir skaičiaus logika.
LUCAS parametrai ir paskirtis
Viešai skelbiama, kad LUCAS yra maždaug 3 metrų ilgio, sparnų mostas siekia apie 2,5 metro, o startinė masė sudaro apie 81,6 kilogramo. Nurodomas iki 822 kilometrų nuotolis, apie 137 kilometrų per valandą kreiserinis greitis ir iki 195 kilometrų per valandą maksimalus greitis, o skrydžio aukštis gali siekti apie 4 500 metrų.
Modelis priskiriamas vienkartinio panaudojimo smogiamiesiems dronams, kurių užduotis yra pasiekti taikinį ir smogti sprogstamuoju užtaisu. Priekinėje korpuso dalyje numatyta krovinio erdvė iki 18 kilogramų, o elektrooptiniai jutikliai gali padėti operatoriams patvirtinti taikinį galutinėje skrydžio fazėje.
Ką signalizuoja tokie radiniai?
Beveik nepažeistas aparato wrakas dažniausiai reiškia kelis scenarijus: galimą navigacijos sutrikimą, ryšio praradimą, variklio gedimą arba perėmimą, kai smūgis į konstrukciją nebuvo destruktyvus. Tokiais atvejais didžiausias dėmesys krypsta į tai, kokią informaciją gali gauti radinį išnagrinėjusios pajėgos, nes net ir pigūs dronai gali atskleisti elektronikos, programinės įrangos ar tiekimo grandinės detales.
Pastaraisiais metais pasaulyje ryškėja tendencija, kad kariuomenės plečia pigių smogiamųjų dronų arsenalą, derindamos jį su oro gynybos sistemomis ir elektroninės kovos priemonėmis. Tokia dinamika didina ir gynybos apkrovą, nes pigesni masiškai leidžiami aparatai gali būti naudojami tiek taikiniams naikinti, tiek oro gynybai išsekinti.
Leave a Reply