Ukrainos mokslininkai buvusio Kachovkos vandens telkinio vietoje stebi išskirtinį reiškinį: teritorijoje, kuri dar neseniai buvo po vandeniu, natūraliai formuojasi ištisas miškas. Pasak tyrėjų, tai retas atvejis, kai beveik nuo nulio per trumpą laiką susikuria pilnavertė ekosistema su kelių aukštų augalijos struktūra.
Apie šiuos pokyčius viešai kalbėjo Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Botanikos instituto (M. G. Cholodnio) tyrėjai, kurie į vietovę vyksta kelis kartus per metus. Jų ekspedicijos siejamos su platesniais vertinimais, kaip karas ir klimato kaita veikia biologinę įvairovę bei buveinių kaitą.
„Vietoje, kur buvo Kachovkos vandens telkinys, dabar stebime vienodo amžiaus užliejamų teritorijų miško formavimąsi, o jo mastas yra sunkiai suvokiamas“, – sakė mokslininkė Jekaterina Romanenko.
Tyrėjų teigimu, dominuojanti medžių rūšis šiuo metu yra gluosniai, kurių vidutinis aukštis jau siekia apie 6,5 metro, o kamieno skersmuo vietomis artėja prie 5–6 centimetrų. Nors regioną veikia karščiai ir drėgmės svyravimai, augmenija, anot mokslininkų, ne tik išsilaiko, bet ir sudaro sąlygas plisti kitiems augalams bei gyvūnams.
Vienas svarbiausių požymių, rodančių ekosistemos brendimą, yra aiškiai matoma sluoksniuotė. Viršutiniame aukšte fiksuojami gluosniai ir tuopos, viduriniame – krūmynai, o apačioje plinta pakrančių augalai, tokie kaip nendrės ir viksvos, todėl didėja buveinių įvairovė ir atsiranda daugiau nišų vabzdžiams, paukščiams bei smulkiesiems žinduoliams.
„Anksčiau tai buvo gana vienalytė, supaprastinta ekosistema, o dabar formuojasi daug skirtingų ekosistemų. Tai, ką matome, primena Didžiojo Lanko atgimimą neįtikėtinu greičiu“, – sakė biologas Ivanas Mojsijenka.
Mokslininkai pabrėžia, kad Kachovkos vandens telkinys buvo ypač monotoniška aplinka, kur didžioji dalis gyvybės telkėsi pakrantėse, o atviro vandens plotai buvo biologiškai skurdesni. Dabar, kai atsiveria sausumos plotai, prasideda spartus pirminės sukcesijos procesas, kai augalija palaipsniui keičia aplinką, stabilizuoja dirvožemį ir kuria sąlygas įsikurti vis sudėtingesnėms bendrijoms.
Vis dėlto tyrėjai akcentuoja, kad tokios teritorijos gali būti jautrios invazinių rūšių plitimui ir ekstremaliems hidrologiniams pokyčiams, todėl nuolatinė stebėsena yra būtina. Šie duomenys taip pat svarbūs platesnėms diskusijoms apie karo žalą gamtai, ekosistemų atkūrimo galimybes ir tai, kaip klimato kaita gali pagreitinti arba sulėtinti natūralius atsigavimo procesus.
Kontekstas siejamas ir su 2023 metais įvykusiu Kachovkos užtvankos sugriovimu, po kurio regione kilo didelio masto ekologinių pasekmių: pasikeitė vandens režimas, sutriko buveinės, dalis teritorijų buvo užtvindyta, kitos – staigiai išdžiūvo. Ukrainos institucijos ir mokslininkai toliau renka informaciją apie žalą bei ilgalaikes pasekmes gamtai ir žmonių ūkiui.
Leave a Reply