Iranas, ilgą laiką tiekęs Rusijai „Shahed“ tipo smogiamuosius dronus, dabar, kaip skelbiama, siekia atsiskaitymo kita forma – prašo naujausių modernizuotų rusiškų versijų. Vakarų žiniasklaida praneša, kad Teheranas kelia klausimą dėl savotiškos „skolos“ ir nori gauti pažangesnių Gieran serijos dronų.
Ankstesniais etapais Maskva už Irano dronus daugiausia mokėjo tiesiogiai, tačiau vėliau perėjo prie licencijos ir gamybos perkėlimo į Rusijos teritoriją. Nutekėję duomenys apie sandorį leido daryti išvadą, kad į paketą galėjo įeiti technologijų perdavimas, įranga, tūkstančiai komplektų bei programinė įranga.
Nutekintuose dokumentuose minėta bendra 108,5 mlrd. rublių vertė, kuri pagal tuo metu plačiai cituotą vertinimą siekė apie 1,75 mlrd. JAV dolerių, tai yra maždaug 1,6 mlrd. eurų. Ekspertai atkreipė dėmesį, kad bazinė „Shahed-136“ konstrukcija laikoma palyginti paprasta, tačiau Rusijai svarbiausia buvo mastas ir galimybė sparčiai plėsti gamybą.
Vėlesniais vertinimais, kuriuos viešino Ukrainos šaltiniai, vieno rusiškai gaminamo „Shahed“ tipo drono kaina, lyginant su pirmosiomis siuntomis iš Irano, galėjo reikšmingai kristi. Kartu Rusija gavo erdvės modifikuoti platformą pagal savo poreikius: gerinti ryšio sprendimus, didinti nuotolį, keliamą naudingąją apkrovą ir atsparumą trukdymui.
Ko iš Rusijos nori Iranas
Viešojoje erdvėje jau anksčiau pasirodė pranešimų, kad Iranas galėjo naudoti Gieran-2 versiją, o tai susieta su dronų žymėjimais po atakų regione. Dabar teigiama, kad Teheranas taikosi į dar naujesnę modifikaciją – Gieran-5, kuri siejama su reaktyviniu varikliu.
Remiantis žiniasklaidoje cituojamais duomenimis, Gieran-5 gali pasiekti apie 600 kilometrų per valandą greitį, gabenti maždaug 90 kilogramų kovinę galvutę ir smogti taikiniams iki 1 000 kilometrų atstumu. Palyginimui, ankstesnės kartos dronai buvo ženkliai lėtesni ir paprastai turėjo mažesnę kovinę galvutę.
Kodėl tai keičia oro gynybos taisykles
Didesnis greitis ir kitokia skrydžio dinamika apsunkina perėmimą, todėl reaktyviniai smogiamieji dronai tampa rimtesniu iššūkiu oro gynybai. Ukrainos oro pajėgų atstovų viešai aptartuose vertinimuose nurodyta, kad tokių greitesnių taikinių numušimo rodikliai gali būti mažesni nei lėtesnių, senesnių modelių.
Skelbiama, kad naujesnės modifikacijos savo koncepcija vis labiau artėja prie pigaus sparnuotojo ginklo, o ne prie lėto kamikadzės drono. Taip pat minimos papildomos technologijos – termovizija, didesnį atsparumą trukdymui suteikiančios antenos, tinklinio ryšio sprendimai ir vis dažniau aptariamas DI taikymas taikinių paieškai bei navigacijai.
Regioninė rizika ir platesnis kontekstas
Jei Iranas iš tiesų gautų pažangesnių Gieran-5, tai galėtų pakeisti grėsmių balansą Artimuosiuose Rytuose, ypač didesnės įtampos su Izraeliu ar JAV scenarijuose. Tokios sistemos didina spaudimą oro gynybos sistemoms, priverčia investuoti į radarų atnaujinimą, elektroninę kovą ir pigesnes perėmimo priemones.
Kartu tai rodo ir platesnę tendenciją: smogieji dronai sparčiai evoliucionuoja, o technologijų perdavimo grandinės tampa vis sudėtingesnės. Net ir palyginti nebrangios platformos, pritaikius naujus ryšio, navigacijos ir DI sprendimus, gali tapti gerokai sunkiau sustabdomos nei ankstesnės kartos analogai.
Leave a Reply