JAV gynybos technologijų bendrovė „Castelion“, kurią įkūrė buvę „SpaceX“ darbuotojai, paviešino pirmąsias hipergarsinės raketos „Blackbeard“ šūvio nuotraukas. Raketą pavyko paleisti iš ant sunkvežimio sumontuotos konteinerinės antžeminės paleidimo sistemos, o tai rodo, kad projektas juda link realaus panaudojimo kariuomenėje.
Šis bandymas svarbus tuo, kad Pentagonas ieško ne tik itin pažangių, bet ir masiškai gaminamų, greitai papildomų atsargų turinčių tiksliųjų ginklų. Hipergarsinės sistemos paprastai yra brangios ir sudėtingos, todėl „Castelion“ siūlomas kelias orientuotas į mažesnę vieneto kainą ir didesnį mobilumą.
Mobilumas vietoje naujos infrastruktūros
Antžeminė versija, vadinama „Blackbeard GL“, projektuojama taip, kad galėtų veikti kartu su jau naudojamomis JAV kariuomenės raketų sistemomis. Idėja paprasta: kuo mažiau naujų paleidimo aikštelių, sandėlių ir aptarnavimo grandinių, tuo greičiau ginklas gali patekti į dalinius.
Tekste akcentuojama, kad sprendimas ateityje turėtų būti suderinamas ir su „HIMARS“ koncepcija, nors galutiniai integracijos sprendimai priklauso nuo kariuomenės bandymų ir pirkimų etapų. Tokia kryptis atitinka platesnę JAV strategiją kurti lankstų, greitai perdislokuojamą ugnies pajėgumą.
Ką žinome apie „Blackbeard“
Skelbiama, kad raketa yra dviejų pakopų: startinė pakopa suteikia pradinį pagreitį, o antroji dalis yra hipergarsinė kovinė dalis, galinti manevruoti paskutinėje skrydžio fazėje. Būtent manevravimas ir labai didelis greitis laikomi pagrindiniais elementais, apsunkinančiais perėmimą.
Įvardijamas ir orientacinis nuotolis, artimas 800 kilometrų ribai, nors realus pasiekiamas atstumas gali skirtis priklausomai nuo paleidimo sąlygų. Taip pat pabrėžiama, kad antžeminė versija konstrukciškai skiriasi nuo orinės, todėl jos parametrai nebūtinai sutaps su iš oro leidžiama modifikacija.
Kodėl tai gali keisti žaidimo taisykles
Pagrindinė projekto žinutė yra ne vien hipergarsinis greitis, o bandymas suderinti greitį, tikslumą ir santykinai žemą kainą, kad gamyba būtų mastelinama. JAV planuotojams tai svarbu vertinant ilgalaikius konfliktus, kuriuose lemiamas veiksnys tampa atsargų dydis ir gamybos tempas.
Tekste minima, kad Gynybos departamentas yra paskelbęs pirkimų kryptį, pagal kurią galėtų būti perkama mažiausiai 500 „Blackbeard“ raketų per metus, o bendra potenciali apimtis per kelerius metus galėtų siekti daugiau nei 12 000 vienetų. Tokie skaičiai rodo, kad akcentas dedamas į masiškumą, o ne vien į ribotą itin brangių sistemų kiekį.
Projektas taip pat siejamas su tuo, kad „Blackbeard“ neturėtų pakeisti didesnių ir brangesnių sistemų, tokių kaip „Dark Eagle“, o veikiau jas papildyti kaip taktinio lygmens priemonė. Artimiausias etapas, tikėtina, bus bandymai su gamybai artimais egzemplioriais, kurie parodys, ar ambicijos dėl kainos, patikimumo ir gamybos apimčių yra realistiškos.
Leave a Reply