Parduotuvėse greta vienas kito dažnai stovi graikiškas jogurtas ir graikiško tipo jogurtas. Išvaizda ir skonis panašūs, tačiau pavadinimai nereiškia to paties: skirtis gali gamybos būdas, sudėtis ir maistinė vertė.
Graikiškas jogurtas tradiciškai gaminamas taip, kad po fermentacijos pašalinama dalis išrūgų. Dėl to jis natūraliai tampa tirštesnis ir kremiškesnis, o 100 gramų porcijoje įprastai būna daugiau baltymų nei įprastame natūraliame jogurte.
„Klasikinis graikiškas jogurtas dažniausiai apsiriboja pienu ir jogurto bakterijų kultūromis, o tirštumas pasiekiamas nusunkiant išrūgas“, – sako mitybos specialistė.
Tuo metu graikiško tipo jogurtas dažniau apibūdina stilių, o ne konkretų gamybos procesą. Gamintojai tirštumą gali išgauti ne tik nusunkiant, bet ir keisdami receptūrą, todėl sudėtyje kartais atsiranda papildomų ingredientų.
Etiketėje galima rasti grietinėlės, pieno miltelių, pieno baltymų, krakmolo ar pektinų, o kai kuriuose produktuose pasitaiko ir želatinos. Tai nereiškia, kad visi graikiško tipo jogurtai yra prastesni, tačiau vien pavadinimas negarantuoja paprastos sudėties.
Tokie priedai keičia ir maistinę vertę: produktas su grietinėle neretai turi daugiau riebalų ir daugiau kalorijų, o papildomais pieno baltymais praturtintas jogurtas gali turėti daugiau baltymų. Todėl patikimiausias kriterijus yra ingredientų sąrašas ir maistingumo lentelė, o ne etiketės „tipo“ ar „graikiškas“ užrašas.
Renkantis verta įvertinti, kam jogurtas bus naudojamas. Jei svarbu didesnis baltymų kiekis ar tiršta konsistencija be priedų, dažniausiai tiks produktas, kurio sudėtyje nurodyta tik pienas ir bakterijų kultūros, o baltymų kiekis aiškiai didesnis.
Jei tikslas yra švelnesnis skonis ar kremiškumas, graikiško tipo variantas gali būti tinkamas, tačiau pravartu pasitikrinti riebalų, cukraus ir kalorijų rodiklius. Galutinis skirtumas dažniausiai slypi ne lentynoje, o etiketėje.
Leave a Reply