Europos Sąjungoje svarstomas KIDS aktas, skirtas geriau apsaugoti vaikus internete, gali turėti pasekmių kur kas platesniam paslaugų ratui nei vien socialiniai tinklai. Jei siūlymai bus priimti, naujų pareigų gali sulaukti ir diskusijų platformos, vaizdo žaidimų kūrėjai bei DI pokalbių robotus siūlančios įmonės.
Kaip „Euronews“ nuomonės skiltyje rašo teisininkas Peteris Craddockas, dalis viešų diskusijų koncentruojasi į vaikų prieigą prie socialinių tinklų, tačiau reali teisės akto apimtis gali apimti ir paslaugas, kurios iš pažiūros nėra skirtos vaikams.
Pagal siūlomą reguliavimą numatomos amžiaus ribos, stipresnis amžiaus patikrinimas ir reikalavimas vaikų apsaugos priemones „įdiegti pagal dizainą“ pačiose skaitmeninėse paslaugose. Galutinė akto forma dar derinama, tačiau verslui jau dabar kyla klausimų, ką teks keisti ir kaip suderinti saugumą su vartotojams svarbiomis funkcijomis.
Ypač jautri sritis – amžiaus patikros priemonės ir su tuo susiję duomenų apsaugos aspektai. Idėja apsaugoti vaikus neturėtų virsti situacija, kai apie visus naudotojus pradedama rinkti perteklinė asmeninė informacija.
Kada pokalbių robotas tampa „kompanionu“?
Siūlyme minimi ir vadinamieji DI „kompanionai“, ir bendro pobūdžio pokalbių robotai. DI kompanionas apibrėžiamas kaip sprendimas, kuriame vyksta tęstinis, personalizuotas bendravimas, imituojantis ar skatinantis socialinį, emocinį ar tarpasmeninį ryšį.
Tai reiškia, kad po reguliavimo „skėčiu“ teoriškai gali atsidurti ne tik produktai, reklamuojami kaip virtualūs draugai. Tekste pateikiamas pavyzdys: klientų aptarnavimo pokalbių robotas, kuris kreipiasi vardu, prisimena ankstesnius pokalbius ir stengiasi nuraminti, savaime dar netampa „kompanionu“, bet parodo, kur prasideda riba tarp naudingos personalizacijos ir ryšio kūrimo.
Tarp svarstomų saugiklių – reikalavimai riboti funkcijas, galinčias kurti emocinę priklausomybę, taip pat testavimo ir stebėsenos pareigos. Kartu keliama dilema: kaip paslaugų teikėjams praktiškai įvertinti priklausomybės riziką, jei skirtingiems naudotojams tas pats bendravimo tonas gali turėti labai nevienodą poveikį.
Persidengimas su kitais ES teisės aktais
KIDS aktas būtų kuriamas remiantis Skaitmeninių paslaugų aktu, kuris jau numato tam tikras nepilnamečių apsaugas. Tačiau siūlymai galėtų išplėsti pareigas ir toms paslaugoms, kurios nepatenka į dabartinę taikymo apimtį.
Be to, jis veiktų greta kitų reglamentų – pavyzdžiui, DI akto, audiovizualinės žiniasklaidos taisyklių ir vartotojų apsaugos reikalavimų. Todėl įmonėms tektų vertinti visumą, o ne kurti atskiras, tarpusavyje nesuderintas atitikties programas.
Tekste taip pat atkreipiamas dėmesys į automatizuotus sprendimus: jei visiškai automatizuotas sprendimas reikšmingai paveikia žmogaus galimybes naudotis paslauga, gali atsirasti papildomų pareigų pagal BDAR. Nors bendro draudimo automatizuoti sprendimus vaikų atžvilgiu nėra, jų apsauga reikalauja ypatingo atsargumo.
Ką gali tekti keisti skaitmeninėms paslaugoms?
Vienas iš akcentų – net ir „suaugusiesiems skirtos“ bendruomenės ar forumai negalėtų automatiškai laikyti savęs nepatenkančiais į reguliavimo lauką vien dėl to, kad jų auditorija numatyta vyresnė. Pareigos gali atsirasti priklausomai nuo to, ar vaikai realiai gali pasiekti paslaugą ir kokios funkcijos joje veikia.
Siūlyme skiriamos skirtingos amžiaus užtikrinimo priemonės. Amžiaus verifikavimui numatomas sertifikuotas trečiosios šalies sprendimas, o kitoms amžiaus užtikrinimo formoms galėtų būti taikomi kiti metodai, jei jie atitinka teisės akto reikalavimus. Paprasto „įrašykite savo amžių“ nepakaktų.
Dar viena jautri tema – vadinamasis „priklausomybę skatinantis dizainas“. Daugiau laiko praleidžiant paslaugoje ne visada aišku, ar tai žala, ar tiesiog ženklas, kad paslauga naudinga ar įdomi, todėl verslui reikėtų aiškesnių rizikos indikatorių ir proporcingų testavimo lūkesčių.
Autorius verslui siūlo pradėti ruoštis nuo paveikiamų funkcijų žemėlapio: įvertinti, kur vaikai gali pasiekti turinį, kokie registracijos ar nustatymų sprendimai gali keistis, ir kur susikerta produkto dizainas bei duomenų apsauga. Akcentuojama, kad tai turėtų būti ne vien „atitikties“ specialistų užduotis – reikalingas teisininkų, produkto ir technologijų komandų darbas.
Galiausiai pabrėžiama, kad teisiškai aiškus reguliavimas yra tik dalis sprendimo: net ir įvedus ribojimus, tai dar nereiškia, kad paaugliai jų laikysis. Todėl lygiagrečiai teks spręsti ir praktinio veiksmingumo klausimą.
Leave a Reply