JAV vidurio kadencijos rinkimai gali apriboti Donaldo Trumpo galias vidaus politikoje, tačiau tai nebūtinai reiškia silpnesnį prezidentą Europai. Priešingai, mažėjant manevro laisvei šalies viduje, jis gali dar aktyviau imtis užsienio, prekybos ir saugumo politikos.
Tokį scenarijų savo komentare dėsto JAV ekspertas Josefas Braml, kurio vertinimu Europai sudėtingiausias laikotarpis per antrąją Trumpo kadenciją gali tik prasidėti. Pasak jo, rinkimai pirmiausia yra vidaus politikos sąskaita, o abiejuose Kongreso rūmuose ryškėja posūkis demokratų naudai.
Autorius pabrėžia, kad būtų klaida manyti, jog prezidentas taps politiškai paralyžiuotas. JAV „stabdžių ir atsvarų“ sistema labiau riboja prezidentą vidaus politikoje, o tarptautinėje arenoje Baltieji rūmai dažnai turi daugiau veiksmų laisvės.
Jeigu Kongresas vis dažniau blokuos iniciatyvas namuose, politinė motyvacija perkelti dėmesį į sritis, kuriose galima demonstruoti ryžtą, gali tik augti. Europai tai reikštų didesnį neapibrėžtumą ten, kur JAV sprendimai tiesiogiai veikia žemyno ekonomiką ir saugumą.
Nuo Kongreso – į pasaulio sceną
Demokratų kontroliuojamas Kongresas gali stabdyti teisėkūrą, daryti įtaką biudžetui, steigti tyrimų komitetus ir spausti administraciją šaukimais. Demokratų dauguma Senate taip pat gali komplikuoti Trumpo personalo politiką.
Tačiau tai kartu gali paskatinti prezidentą dažniau rinktis veikimo lauką, kuriame tradiciškai turi didesnę erdvę. Straipsnyje teigiama, kad užsienio politika tam ypač palanki: tarptautinės krizės suteikia maksimalų dėmesį, o sėkmės – tikros ar deklaruojamos – gali būti priskirtos lyderio valiai.
Josefas Braml pabrėžia, kad tai nereiškia automatinio naujų karų pradėjimo. Vis dėlto Europa, jo vertinimu, turėtų ruoštis tam, kad prezidentas, susidūręs su vidiniais apribojimais, sieks ryškiau demonstruoti galią užsienyje.
Muitai – greičiausiai pirmas smūgis Europai
Didžiausia rizika, pasak autoriaus, kyla ekonominėje politikoje. Jo vertinimu, Trumpas muitus linkęs traktuoti ne kaip ekonominį instrumentą, o kaip politinio spaudimo priemonę.
Tekste primenama, kad po prekybos susitarimo su ES daugumai europietiško eksporto į JAV taikoma 15 proc. muitų „lubų“ riba, tačiau išlieka reikšmingos išimtys, pavyzdžiui, plieno ir aliuminio sektoriuose.
Kaip pavyzdys pateikiama „Audi“ istorija: vienu metu europietiškiems automobiliams ir sunkvežimiams muitai buvo padidinti iki 25 proc., o tai buvo siejama su reikalavimu gamybą perkelti į JAV. Vėliau „Audi“ paskelbė planuojanti investicijas JAV gamykloje, o įmonės vadovas Gernotas Döllneris prieš rinkimus pasirodė kartu su Trumpu mitinge Džordžijoje.
Autorius teigia, kad tai atskleidžia geoekonominę logiką: įmonių sprendimus vis labiau gali lemti politiškai sukurta kaštų spaudimo schema, skatinanti kapitalą ir darbo vietas perkelti į JAV.
Ukraina, NATO ir spaudimas sąjungininkams
Geopolitinėje plotmėje, straipsnio autoriaus manymu, Europa neturėtų tikėtis, kad susilpnėjęs Trumpas savaime taps labiau linkęs į kompromisus. Tekste pabrėžiama, kad Vašingtonas turi svertų Ukrainos klausimu, kurie leidžia kelti sąlygas sąjungininkams nebūtinai kiekvieną kartą pereinant ilgą vidaus politinį procesą.
Analogiškai vertinama ir NATO tema: Trumpas ne kartą viešai kvestionavo JAV paramą Aljansui, o jo pozicija Grenlandijos atžvilgiu pateikiama kaip pavyzdys, kiek toli gali siekti sandoriniu principu grindžiamas požiūris į užsienio politiką.
Autorius pabrėžia, kad čia slypi esminis skirtumas: Europa NATO linkusi suvokti kaip vertybių ir saugumo bendruomenę, o Trumpas – kaip sandorį, kuriame svarbiausia, kas kiek sumoka ir kokią naudą gauna JAV.
Iranas – pavojingiausias kelias į priekį
Tekste išskiriama ir Irano kryptis. Pasak autoriaus, Trumpas norėjo konfliktą suvaldyti, tačiau praėjus daugiau nei šešiems mėnesiams nuo karo pradžios ilgalaikio sprendimo vis dar nėra, o situacija parodė pasaulio ekonomikos pažeidžiamumą Hormūzo sąsiauryje.
Josefas Braml pripažįsta, kad būtų spekuliatyvu teigti, jog Trumpas eskaluos konfliktą vien dėl vidaus politinių pralaimėjimų. Vis dėlto jis akcentuoja, kad paskata demonstruoti griežtumą gali nesumažėti net ir tada, kai prezidento partijai nepasiseka rinkimuose.
Europai tai, anot autoriaus, reikštų kainą per energijos brangimą, galimus papildomus pabėgėlių srautus, naujus karinius įsipareigojimus ir silpnėjančius tarptautinius neplatinimo režimus.
Rizika ES vienybei ir 2028-ųjų šešėlis
Autorius pabrėžia ir ideologinį aspektą: Trumpo aplinka skeptiškai vertina ne tik Europos gynybos išlaidas, bet ir viršnacionalinę Europos integraciją. Todėl, jo manymu, Vašingtonas gali vis aktyviau remtis dvišaliais ryšiais su tomis vyriausybėmis ar politinėmis jėgomis, kurios siekia riboti Briuselio galias.
Tekste taip pat pažymima, kad vidurio kadencijos rinkimai atveria startą 2028 metų JAV prezidento rinkimų kovai, kur respublikonų gretose išskiriami du ryškūs vardai – viceprezidentas JD Vance’as ir valstybės sekretorius Marco Rubio. Kas iš jų įgis pranašumą, anot autoriaus, priklausys ir nuo to, kaip partija interpretuos rinkimų rezultatą.
Josefo Bramlo išvada Europai paprasta: didžiausia klaida būtų reaguoti su palengvėjimu į Trumpo vidaus politinius suvaržymus. Jo teigimu, Europa turėtų stiprinti atsparumą muitų spaudimui, didinti karinį savarankiškumą NATO rėmuose ir išlaikyti politinę vienybę, kad nebūtų išnaudojamas susiskaldymas.
Leave a Reply