Asilai kaip terapijos dalis
Rytinėje Paryžiaus dalyje esančiame Ville-Evrard ligoninės komplekse psichikos sveikatos pacientų terapijoje vis dažniau pasitelkiami asilai. Čia veikiantis gyvūnų asistuojamos terapijos padalinys laikomas išskirtiniu Prancūzijoje, o pacientai sako, kad tokios sesijos padeda nusiraminti ir lengviau ištverti gydymo rutiną.
Programoje dalyvauja penki asilai, su kuriais pacientai mokosi užmegzti ryšį per paprastus, bet struktūruotus veiksmus: vedžiojimą, kanopų priežiūrą, šėrimą ir kontaktą po užsiėmimų. Ligoninė pabrėžia, kad tai nėra pramoga, o apgalvota intervencija greta įprasto psichiatrijos gydymo.
Kaip vyksta užsiėmimai?
Užsiėmimų metu pacientai su darbuotojų priežiūra vedžioja asilus po ligoninės teritoriją, atlieka priežiūros darbus ir palaipsniui prisiima atsakomybę už konkretų gyvūną. Ilgainiui siekiama, kad žmogus turėtų nuolatinį „porininką“: pažįstamas asilas mažina įtampą ir padeda lengviau įsitraukti.
Viena iš programos dalyvių Nathalie sako, kad kontaktas su gyvūnu veikia panašiai kaip raminamieji vaistai, tik be „atsiribojimo“ jausmo.
„Kai išgeri vaistus, kurie padeda atsipalaiduoti, poveikis labai panašus. Aš tai vadinčiau gyvūnų medicina: palengvėja ir nustoji galvoti apie visa kita“, – sakė Nathalie.
Slaugytoja Audrey Seffar pasakoja, kad pradžioje pacientė nedrįso išlipti iš specialaus vežimėlio, tačiau nuosekliai dirbant su gyvūnu situacija keitėsi. Pasak jos, asilas tampa tarpininku, kuris padeda žengti mažus, bet svarbius žingsnius.
„Po truputį, su padrąsinimu, ji tai padarė. Gyvūnas čia yra mediatorius, ir šiandien ji jau galėjo išlipti iš vežimėlio ir stovėti šalia savo asilo“, – sakė Audrey Seffar.
Kodėl pasirinkti būtent asilai
Programos iniciatoriai teigia, kad asilai išsiskiria ramiu temperamentu, socialumu ir gebėjimu „sulaikyti“ žmogaus emocijas, nereikalaujant daug žodinio bendravimo. Dėl to jie ypač tinkami pacientams, kuriems sunku dalyvauti grupinėse veiklose, palaikyti pokalbį ar reguliuoti nerimą.
François Hadey, prisidedantis prie gyvūnų paruošimo terapijai, sako, kad asilams reikia kantraus, nuoseklaus darbo, tačiau jų reakcijos į žmogų būna labai aiškios. Jo teigimu, dalis gyvūnų į ligoninę atkeliauja iš prieglaudų, patyrę nepriežiūrą, todėl ir jų istorijos pacientams neretai tampa atpažįstamos.
„Asilas yra labai protingas: jis greitai supranta, bet jam reikia aiškinti lėtai. Jie ramūs, paprastai artimi žmonėms, o įsitraukę į šias sąveikas labai gerai užmezga ryšį su pacientais. Jie tarsi emocijų kempinės“, – sakė François Hadey.
Specialistai pabrėžia, kad gyvūnų asistuojama terapija neturi pakeisti gydytojo ar vaistų, tačiau gali padėti ten, kur vien medikamentai ne visada atkuria motyvaciją. Psichiatrijoje tai ypač aktualu pacientams, vartojantiems antipsichozinius vaistus ar raminamuosius, kurie kai kuriems žmonėms sumažina energiją ir norą veikti.
Pasak programos kūrėjų, rūpinimasis gyvūnu veikia „veidrodžio principu“: mokantis šerti ir prižiūrėti asilą, lengviau grįžti prie savęs priežiūros įpročių. Ligoninėje taip pat pasitelkiami ir kiti gyvūnai, o mažesni kartais atnešami į palatas tiems, kurie negali išeiti į lauką.
Ville-Evrard komanda siekia, kad tokios praktikos būtų plačiau pripažįstamos ir moksliškai įvertintos. Nors kasdienė patirtis ir pacientų liudijimai rodo naudą, specialistai pabrėžia, kad reikalingi nuoseklūs tyrimai, kurie padėtų aiškiau įvardyti, kam ir kokiomis sąlygomis gyvūnų asistuojama terapija veiksmingiausia.
Leave a Reply