Jungtinės Tautos įspėja, kad pasaulio vidutinė temperatūra sparčiai artėja prie 1,5 laipsnio šilimo ribos, dėl kurios valstybės susitarė 2015 metais Paryžiaus susitarime. Nors pastaraisiais metais matomas tam tikras progresas, JT vertinimu, laiko ryžtingiems sprendimams lieka vis mažiau.
Ši riba laikoma kritine ne todėl, kad po jos klimatas staiga „sugriūva“, bet todėl, kad didėja pavojingų reiškinių tikimybė ir mastas. Dažnėja mirtinos karščio bangos, stiprios liūtys ir potvyniai, ilgalaikės sausros, miškų gaisrai, o ekonomikos ir sveikatos sistemoms tenka vis didesnis krūvis.
„Tie, kurie prie problemos prisidėjo mažiausiai, nukenčia pirmi ir labiausiai“, – sakė JT generalinis sekretorius António Guterresas.
JT Aplinkos programos (UNEP) analizė pabrėžia, kad norint, jog iki amžiaus vidurio atšilimas viršytų 1,5 laipsnio ribą tik keliomis dešimtosiomis ir stabilizuotųsi apie 1,7–1,8 laipsnio, pasaulinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos turėtų kasmet mažėti daugiau nei 6 proc. iki 2035 metų. Tačiau dabartinė trajektorija išlieka priešinga, nes pagrindinis emisijų šaltinis vis dar yra anglies, naftos ir dujų deginimas.
Kartu UNEP pažymi, kad technologinis lūžis įmanomas ir jau vyksta. Nuo Paryžiaus susitarimo atsinaujinančios energetikos pajėgumai augo gerokai sparčiau, nei prognozuota, o saulės energetikos plėtra daugelyje regionų tapo vienu pigiausių naujos generacijos elektros šaltinių.
Vis dėlto atotrūkis tarp pažadų ir realių veiksmų išlieka. JT vertinimu, jei valstybės ir toliau laikysis dabartinės politikos, iki šio amžiaus pabaigos atšilimas gali pasiekti apie 2,8 laipsnio, o net ir įgyvendinus ambicingesnius nacionalinius planus pasaulis vis tiek rizikuoja sustoti ties maždaug 2,1 laipsnio.
„Emisijų atotrūkis virto politinės lyderystės atotrūkiu, o pasauliui baigiasi laikas ir pasiteisinimai“, – sakė António Guterresas.
Artėjanti JT klimato konferencija laikoma vienu svarbiausių politinių momentų, kai šalys gali sutarti dėl konkretesnių priemonių. Tarp aptariamų krypčių minimas spartesnis ekonomikos elektrifikavimas, tačiau aplinkosauginės organizacijos pabrėžia, kad vien elektrifikacijos neužtenka, jei elektra ir toliau gaminama iš iškastinio kuro.
Ne mažiau aštrus klausimas išlieka klimato finansavimas: kas, kiek ir kokiomis sąlygomis turėtų apmokėti prisitaikymo bei nuostolių mažinimo priemones besivystančiose šalyse. JT argumentas paprastas: klimato padariniai didina nelygybę, o be finansinių svertų daug regionų lieka be realių galimybių apsisaugoti.
Naujausi ekstremalūs reiškiniai Europoje, įskaitant didelius potvynius, JT ataskaitose apibūdinami kaip tendencijos, o ne pavieniai atsitiktinumai. Dėl šios priežasties JT ragina mažinti emisijas greičiau, kartu iš karto investuojant į prisitaikymą, kad miestai, infrastruktūra ir sveikatos sistemos atlaikytų dažnėjančius smūgius.
„Kiekviena laipsnio dalis yra svarbi. Kiekvieni delsimo metai apsunkina kelią atgal. Uždarykime šį atotrūkį dabar“, – sakė António Guterresas.
Leave a Reply