NATO planuoja stiprinti rytinį Aljanso pakraštį kurdama tankų dronų, jutiklių ir dirbtinio intelekto tinklą, skirtą greičiau aptikti grėsmes ir atgrasyti galimą Rusijos puolimą. Pagrindinė idėja nėra pilna autonomija: DI galėtų padėti valdyti skrydį ir apdoroti duomenis, o sprendimą dėl smūgio priimtų žmogus.
Vakarų šalių pareigūnų aptariamas modelis remiasi pamoka iš Ukrainos, kur dronai tapo viena svarbiausių karo priemonių. Ten DI vis dažniau naudojamas navigacijai, taikinių aptikimui ir identifikavimui, tačiau kariškiai ir gynybos technologijų kūrėjai nuosekliai pabrėžia, kad galutinė atsakomybė turi likti operatoriui.
Ši kryptis siejama su Rytų flango atgrasymo iniciatyva, kuria kuriama vadinamoji skaitmeninė mūšio erdvė nuo Suomijos šiaurės iki Juodosios jūros. Tinklas turėtų sujungti tūkstančius dronų, antžeminių jutiklių ir palydovinių duomenų srautus, kad situacija pasienyje būtų matoma beveik realiu laiku.
Tokioje sistemoje didžiausias iššūkis yra ne atskiras dronas, o suderinamumas: skirtingų šalių ryšio, vadovavimo ir duomenų standartai dažnai nesutampa. Todėl NATO akcentuoja duomenų perdavimo karkasą, kuris leistų greitai dalintis informacija tarp sąjungininkų ir sutrumpinti kelią nuo aptikimo iki sprendimo.
JAV kariuomenės atstovai pabrėžia, kad automatizuoti būtų galima rutininę skrydžio dalį, kai dronas ilgai patruliuoja ir ieško požymių, o operatoriams trūksta laiko ir pajėgumų valdyti didelius kiekius platformų. Tačiau taikinio parinkimas ir smūgio patvirtinimas lieka žmogaus atsakomybė, nes tai susiję su teise, etika, klaidų kaina ir priešininko taktikos kaita.
„Žmonės nusprendžia, ką dronas daro, bet jiems nebūtinai reikia patiems jį skraidinti, nes neturime milijono pilotų ir negalime vienu metu valdyti milijono dronų“, – sakė JAV kariuomenės majoras Benas Schiffas.
Planai nereiškia, kad tradicinės pajėgos praras reikšmę. NATO vertinimu, tankai, artilerija, naikintuvai ir oro gynyba ir toliau sudarys gynybos stuburą, o dronų ir DI sluoksnis būtų pirmoji akys ir ausys bei greitesnė reakcija į įsiveržimo požymius.
Ukrainos patirtis rodo ir kitą tendenciją: mūšio lauke vis labiau konkuruoja ne tik platformos, bet ir sprendimų priėmimo greitis. Todėl NATO siekia pereiti nuo lėtesnės linijinės schemos, kai informacija keliauja grandine pirmyn ir atgal, prie tinklo principo, kur duomenys greitai pasiekia kelis sprendimų priėmėjus ir leidžia veikti koordinuotai.
Aljansas pabrėžia, kad Ukrainos modelis nėra kopijuojamas aklai, o naudojamas kaip praktinis šiuolaikinio karo pavyzdys. Tikslas yra sukurti sistemą, kurioje DI pagreitina stebėjimą ir valdymą, o žmonės išlaiko kontrolę sprendžiant, kada ir į ką smogti.
Leave a Reply